1950 metai, kai Kauno dailės instituto Piešimo katedros vedėjas Vincas Dilka Vilniaus dailės muziejuje surengtoje Jubiliejinėje dailės parodoje pirmą kartą eksponavo savo darbą "Kolūkio steigiamasis susirinkimas", Lietuvos žemės ūkio kolektyvizacijai buvo lemiami. Tik prieš dvejus metus Lietuvoje tebuvo kolektyvizuota 3,8 proc. visų privačių ūkių, o paveikslo debiuto dieną kolūkiais jau buvo paversta beveik 80 proc. ūkių. Tokį progresą lėmė, be abejo, ne ūkininkų noras prarasti savo nuosavybę, o radikalūs sovietų valdžios veiksmai - tai buvo ir vieni iš didžiausių masinių trėmimų į Sibirą metai. Šiame kontekste V. Dilkos paveikslas yra puikus socialistinio realizmo pavyzdys, kuriame susipina ir tuometinių ideologinių reikalavimų jėga, ir išoriniai šios dailės krypties bruožai: natūralizmas, iliustratyvumas, išplėtotas literatūrinis pasakojimas bei spalvos sunykimas.

Amžininkas, žvelgdamas į šį paveikslą, būtų galėjęs papasakoti visą istoriją, nesunkiai atskirdamas ideologinio užsakymo sluoksnį. Pirmajame plane nutapyta miestietiškai apsirengusi mergina su portfeliu yra iš stambaus miesto atvykusi žurnalistė. Ji rengia reportažą apie eilinį džiugų kolektyvizacijos pasiekimą. Du kostiumuoti vyrai - partiniai aktyvistai iš rajono centro. Vienas vis dar nešioja karo metų ordinų juosteles, antrasis demonstruoja jau taikos metu gautą medalį - gal už gerą darbą. Viršutiniame dešiniajame kampe abejojantį ūsorių agituoja jau kolūkiečiu tapęs kaimynas, kairėje - pro duris, piktai vaipydamiesi, iš susirinkimo išeina buožės, o visą procesą stebi pagarbiausioje trobos vietoje pakabintas Stalino portretas. Akivaizdu, kad dailininkas privalėjo laikytis labai griežtų ideologinio žaidimo taisyklių.

"Kolūkio steigiamasis susirinkimas" tapo pačiu populiariausiu V. Dilkos kūriniu - jis buvo rodomas įvairiausiose parodose bei reprodukuojamas leidiniuose iki 1975 m., kai paveikslo ideologinis ir stilistinis tiesmukumas tapo nebepriimtinu vėlyvojo socializmo kultūrai.