Koks šio paveikslo istorinis kontekstas? 1944 m. birželio 3-iosios rytą netoli Pirčiupių kaimo sovietų partizanai apšaudė nacių mašinų koloną. Užpuolio metu žuvo keli vokiečių kareiviai. Tuo metu nacių ir sovietų armijų mūšiai vyko visai greta ir Vermachto daliniai čia elgėsi lyg fronto zonoje, todėl atsakas buvo žiaurus. Tą pačią dieną kaime pasirodė baudžiamasis būrys, kuris apsupo visus jame buvusius gyventojus, daugiausiai vaikus, moteris bei senelius -119 žmonių - suvarė į kluonus ir gyvus sudegino. Nacių surengta parodomoji egzekucija buvo siaubinga ir beprasmiška, tad ilgainiui ji tapo karo žiaurumų Lietuvoje simboliu, dažnai interpretuotu dailėje, literatūroje, kine.

Pirčiupių kaimo tragedija buvo prisiminta 1958 m., ruošiantis švęsti 15-ąsias LTSR išvadavimo iš hitlerinės okupacijos metines, po gana ilgos tylos, kai liudininkų atsiminimai nebeteko aštrumo, o ir jų gretos praretėjo. LTSR kultūros ministerija paskelbė konkursą Pirčiupių skulptūriniam memorialui sukurti. Šiai proginių kūrinių bangai priklauso ir Augustino Savicko paveikslas. Pirmasis jo variantas labai skyrėsi nuo eksponuojamo šioje salėje: iš pradžių dailininkas pavaizdavo prie rusenančių kaimo trobų liūdinčius žmones. Tačiau paveikslas tapytojui pasirodė pernelyg iliustratyvus, todėl antrąjį variantą jis nutapė tuomet populiarėjančiu "rūsčiuoju" stiliumi, atsisakęs buitiškumo ir išryškinęs tik vieną figūrą - motiną, paliekančią sudegusį kaimą. Tokį pat liūdinčios motinos simbolį memorialinei skulptūrai, iki šiol stovinčiai Pirčiupiuose, pasirinko ir dailininkas Gediminas Jokūbonis. A. Savicko kūriniui būdinga dinamiška kompozicija, apibendrinta, folkloriškai stilizuota plastika, o ypač kontrastingos spalvos ir vibruojantys potėpiai liudija dailininko siekį grįžti prie tarpukario lietuvių modernistinės tapybos tradicijos.