Dešimtojo dešimtmečio viduryje Joną Gasiūną sudomino klausimas, kaip galima praplėsti tapybos raiškos ribas. Tapytojas siekė atsisakyti vaizdo statikos, ieškojo būdų vaizdui išjudinti, norėdamas sukurti nestabilų, efemerišką reginį. Paveikslas "Mokytoja" - vienas iš šių ieškojimų rezultatų. Jame matome du vaizdo sluoksnius. Apatinį sudaro tapytas interjeras, o viršutinį - ant tapyto pagrindo degančios žvakės dūmu nupiešta figūra. Dūmai dengia vaizdą - norisi prasibrauti pro jų uždangą, aiškiai pamatyti tai, kas slepiama. Pavaizduotas interjeras skurdus - tai stalininio laikotarpio mokyklos klasė. Dailininkas atkūrė tam metui būdingą klasės koloritą, mokyklinių baldų detales. Sienos plokštuma fone uždaro, suspaudžia pavaizduotą erdvę. Priekyje - besisukančios šokėjos figūra - lyg atsitiktinai atsiradusi klasės interjere. Linijinis dūmų piešinys sudaro nestabilumo įspūdį, tarsi vaizdas plauktų drobės paviršiumi - kaip kino filmo vaizdai. Taip sukuriamas laikinumo, efemeriškumo efektas, nes tai, kas pavaizduota degančios žvakės dūmu, pasak paveikslo autoriaus, neegzistuoja. Tapytoją domina ribõs tarp tikrovės ir fikcijos išnykimas. Paveiksle galima įžvelgti įvairių konkretaus laiko ženklų: dūmų juostos ir dėmės primena senovines pašto markiruotes ar represinių struktūrų protokolų įrašų fragmentus, nusitrynusius bylų ženklinimus, pabraukimus paraštėse. Jas taip pat galima palyginti su sena laiko pažeista filmo juosta. Kairėje vaizdo pusėje išdeginti taškai sudaro įspūdį, tarsi paveikslas būtų iš bloknoto išplėštas puslapis - dailininko biografijos fragmentas.