Jonas Švažas - vienas iškiliausių postalininio laikotarpio lietuvių tapytojų, kurio kūriniai priklauso lietuviškosios tapybos aukso fondui. Pasak dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės, jo "veiklą ir kūrybą būtų galima interpretuoti kaip labai individualų pasipriešinimo sovietmečio realijoms būdą. Anoniminei organizuotai suvaržymų sistemai jis priešino nedidelių menininkų bendruomenės grupių tarpusavio pasitikėjimą, o pilką tikrovę tiesiog nuspalvino ryškiomis vitališkomis spalvomis suteikdamas jai vilties ir džiaugsmo".

J. Švažo tapybos stilistinėmis ištakomis galima laikyti fovizmą ir jo inspiruotą domėjimąsi spalva, ritmu, kontrastu. Dailininkas rėmėsi modernistiniais kūrybos principais, atsispindinčiais pabrėžtiname dėmesyje raiškiai, netikėtų formų kompozicijai ir moderniems spalviniams sprendimams. Savitą tapybos kalbą J. Švažas išvystė, pasitelkęs industrinio peizažo žanrą. Ypač meistriškai jis naudojo kompozicijos kadravimą, taip pat išryškino ir suabstraktino atskirus realaus objekto elementus: tilto atramos, žvelgiant į jas iš apačios, atrodo grėsmingos ir milžiniškos, pro juodus siluetus besiskverbianti šviesa išsilieja į geltonas ir raudonas dėmes. Greta juodų, mėlynų, žalsvų spalvų jos atrodo ypač dramatiškos ir intensyvios. Tapydamas pramoninius motyvus, J. Švažas sugebėjo suderinti ideologiškai privalomus reikalavimus ir modernistines nuostatas. Jis eksploatavo tuo metu naujus vaizdinius motyvus, kūrė netikėtus, drastiškus spalvinius derinius, taikė ekspresyvų potėpį. Paveiksle "Tiltas" spalvinių blokų priešprieša, sujungta plačiu teptuko mostu, primena abstrakčiojo ekspresionizmo tapybos kalbą.