Ferdinandas Ruščicas - vienas ryškiausių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Vilniaus krašto dailininkų, pedagogų ir meninio gyvenimo organizatorių.

Po studijų Peterburge ir kelionių Vakarų Europoje grįžusiam į gimtąjį Bohdanovą (netoli Ašmenos, dabartinėje Baltarusijoje) dailininkui gimtinės gamta ir architektūra tapo pagrindiniu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Per keletą čia praleistų metų iki įsikūrimo Vilniuje F. Ruščicas nutapė garsiausius savo paveikslus, tarp kurių yra ir drobė "Praeitis".

Paveiksle vaizduojamas statinio fragmentas žiemiško peizažo - sniegu boluojančios žemės ir debesuoto dangaus - fone. Dangus, F. Ruščico kūryboje visuomet turėjęs ypatingą reikšmę ir buvęs svarbiu paveikslo nuotaiką lemiančiu elementu, čia nutapytas apniukęs, sunkus, slegiantis. Peizaže akcentuojamas ne sentimentalus idiliško gimtojo krašto ilgesys, o perteikiamos dramatiškos ir nerimastingos nuojautos, melancholija. Šį įspūdį sustiprina kūrinio plastika: uždara, storų mūrų ribojama erdvė, griežtas kompozicijos įstrižainių ir vertikalių ritmas, įtempta, energinga tapysena, niūrus pilkšvų tonų koloritas.

Realizmo meninius pricipus kūryboje F. Ruščicas derino su jį žavėjusiomis simbolizmo idėjomis ir neoromantizmu, skatinusiu tautiškumo, tautos dvasios paieškas mene, teigusiu tautos istorijos ir kultūros paveldo svarbą. Taigi ir paveikslas "Praeitis" persunktas šiomis nuotaikomis: architektūrinis peizažas jame tampa tautos praeities simboliu, juo išreiškiamas paties kūrėjo nusiteikimas, vidiniai išgyvenimai.