Antano Gudaičio "Naujakuriai" yra vienas programinių Lietuvos tapybos ekspresionistinės krypties "tėvo" kūrinių. Paveikslas nutapytas 1933 m. antroje pusėje, kai A. Gudaitis sugrįžęs į Lietuvą po ketverių metų studijų Paryžiuje glaudėsi pas Juozą Petrėną-Tarulį Kaune ir ieškojo būsto bei darbo. Kompozicijoje dar justi modernizmo sostinėje įgytas tapysenos ir kolorito lengvumas, mėlynos tonais drąsiai modeliuojant ožkos, o raudonos - karvės formas ieškoma spalvų dermės. Tipažų bruožai ir nuotaika dar šiek tiek primena paryžietiškąsias kompozicijas su cirko artistais ir muzikantais, nors jaunosios valstiečių poros atvaizdas skleidžia ne nuoširdų gyvenimo džiaugsmą, bet nerimą ir susirūpinimą. Modernizmo sostinėje įgytą ir kultivuotą skonėjimąsi kūrybos teikiamais maloniais išgyvenimais ima stelbti užuojauta gyvenimo nuskriaustiesiems ir įsipareigojimas visuomenei. Vargo naštos slegiamos jaunos šeimos atvaizdą dailininkas aktualizavo suteikęs pavadinimą, kuris jo amžininkams iš karto reiškė opią socialinę problemą, atspindėtą ne tik to meto dailėje, bet ir literatūroje.