Vandens plynė tarp į horizontą tolstančių smėlėtų arba žole apaugusių paežerės kalvų, būrelis atabrade stovinčių karvių ir karves stebintis ožys, užsiropštęs ant paežerėje stūksančio riedulio. Visa tai nutapyta blausiais gelsvais, rudais, pilkais tonais, vienas šalia kito it lietaus šuorai gulančiais trumpais potėpiukais. Peizažas kupinas ilgesio ir drėgnos vasaros melancholijos. Vaizdingų priekalnių ar Viduržemio jūros pakrantės gyventojas greičiausiai nesuprastų, kaip toks gamtovaizdis ir jį įamžinęs dailės kūrinys gali džiuginti žiūrovus ir kelti jiems estetinį pasigėrėjimą. Tačiau panašiose paežerėse augusiems lietuviams, latviams, estams ir visiems kitiems Vidurio bei Rytų Europos ežeringų kraštų gyventojams Justino Vienožinskio peizažas yra mielas ir akiai, ir širdžiai. Mums - tai nacionalinės dailės klasikos pavyzdys, vienas iš paveikslų, tiksliai bei įtaigiai įvaizdinusių svarbų lietuviškosios tapatybės dėmenį.

Paveikslas nutapytas ypač neramiais metais - 1941-ųjų vasarą, kai Lietuvoje sovietų valdžią keitė nacių okupacija. Antrojo pasaulinio karo pradžią J. Vienožinskis pasitiko gimtuosiuose Dačiūnuose su molbertu ir teptukais. Gyvenimo sukrėtimai į Dačiūnų ir Obelių apylinkes jį buvo išginę ir trečiojo dešimtmečio pabaigoje: iš to laikotarpio išliko dailininko aukso fondui priskiriami peizažai "Smėlėta Salų ežero pakrantė" bei "Lietinga diena".