Kazimiera Zimblytė yra viena pirmųjų abstrakčiosios dailės kūrėjų Lietuvoje. Kaip ir šioje salėje pristatomas Eugenijus Antanas Cukermanas, ji radikaliai nutraukė ryšius su figūrine, pasakojimu grįsta tapybos tradicija. Todėl žvelgiant į K. Zimblytės kūrinius reikia ieškoti ne konkrečios minties išraiškos ar simbolinės reikšmės, bet telktis į savo vidinį pasaulį ir apmąstymus apie tai, kas apčiuopiama ir kas nematerialu, kas esti šiapus ir kas plyti anapus.

Ar įmanoma statiškame vaizde sukurti judėjimo iliuziją arba tapybos kūrinio paviršiumi slenkančio vaizdo įspūdį? Šie klausimai domino dailininkę, o atsakymų ji ieškojo, remdamasi minimaliomis plastinėmis priemonėmis: erdve ir abstrakčia forma bei koliažu.

Šio paveikslo kompoziciją dailininkė suformavo taip, kad susidarytų erdvėje kybančio ar sustabdyto objekto įspūdis. Toks efektas sukuriamas, nežymiai pažeidus kompozicijos pusiausvyrą. Vienspalvis fonas atstoja erdvę, kurios viduryje įkomponuota konkreti, materiali forma - ant drobės paviršiaus prilipdytas ištapytas netaisyklingas keturkampis. Jo struktūros ir mastelio santykis su kompozicijos visuma palydi žiūrovo žvilgsnį nuo beribėje erdvėje sklendžiančios formos link nejutiminių, metafizinių apmąstymų.