Kauno meno mokyklos auklėtinio po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje gyvenusio Viktoro Petravičiaus grafikos stilius sujungė lietuvių liaudies meno tradicijų interpretaciją su prancūziškąja ekspresionizmo ir neoprimityvizmo mokykla.

Lino raižinys sąlygišku pavadinimu "Buitinės scenos" išraižytas 1950 m., dailininkui ką tik persikėlus gyventi į Čikagą. Tuomet jis neturėjo nuolatinio darbo ir retsykiais talkino įvairiose vitražo studijose. Galbūt ši aplinkybė nulėmė netipiškos kompozicinės sandaros, artimos vitražo principams, pasirinkimą: raižinį sudaro keturi savarankiški kūriniai, montažo principu sujungti į vientisą reginį.

Nors šis raižinys sukurtas dailininkui jau gyvenant Amerikoje, tačiau juntamas ryšys su tarpukario laikotarpio paryžietiška dailininko kūryba, kuri byloja apie sąlytį su Gogenu, su jį paveikusia primityviąja Taičio salos egzistencija ir mistiniu erotizmu. V. Petravičius mėgdavo kartoti Gogeno posakį apie "grįžimą prie vaikystėje pamiltų arkliukų", t. y. skelbė meilę pirmapradiškumui - pirmykštės būties harmonijai bei paprastumui. Laisvas ir glaudus žmogaus ryšys su gamta įprasmintas dviejose viršutinėse kompozicijose. Kairiojoje - apnuogintos moters figūra iškeltomis rankomis, rodos, atlieka ritualinį šokį su veržliais žirgais. Dešinėje - pusnuogių mauduolių grupė peizažo fone. Dvi apatinės kompozicijos labiau erotiškos, ir nors jose nėra jokio išorinio veiksmo, čia atvirai išsakomas intymus vyro bei moters ryšys. Piešinys apibendrintas, nedetalizuotas, sąmoningai sugrubintas. Plastinė kalba dekoratyvi ir lakoniška: pagrindinį vaidmenį čia atlieka juodų ir baltų plotų kontrastai bei gyvas ritminis kompozicinių elementų išdėstymas. Dailininkas ne itin paisė ir atspaudo precizikos: klišių nesutapimas ar boluojanti jų sandūra jam tampa papildomu meninės raiškos komponentu.