Vilniaus dailės akademijoje grafiką ir sienų tapybą studijavęs Valentinas Antanavičius nuo septintojo dešimtmečio vidurio ėmė kurti, jo paties žodžiais tariant, "meną, padarytą iš senų žaislų ir kitų daiktų", tai yra asambliažus. Tradicinio, juolab sovietmečiu privalomo socrealistinio, paveikslo atžvilgiu tai buvo nustatytos tvarkos griovimas.

Oficialiose parodose dailininkas eksponavo tapytus portretus, grafikos kūrinius, akvareles, o kitokią kūrybą - groteskišką figūrinę tapybą ir asambliažus - rodė menkiau "aparato" prižiūrimose kultūros įstaigose ir privačioje aplinkoje. Tai buvo alternatyvaus meninio gyvenimo, vėliau pavadinto "tyliuoju modernizmu", dalis.

            Šiame paveiksle jungiamos tapybos ir asambliažo priemonės. Foną sudaranti tapybinė kompozicija apibendrinta - tai abstrakti erdvė, kurią dalija žema horizonto linija, pabrėžianti niūraus, slogaus dangaus plotą. Priekyje - iš rastų daiktų (plastmasinių lėlių dalių, sovietinės mokyklinės uniformos atributų) sukonstruota neproporcingai didelė pionierės figūra tarsi šmėkla grasina uždengti ir žemę, ir dangų. Bauginančiai pasvirusi, negyvas akis įbedusi į žiūrovą ji primena ir dirbtinę baidyklę - kaliausę, ir nerimą keliantį blogos lemties ar net mirties pranašą. Dar žingsnelis ir ši pabaisa išlips iš paveikslo rėmo...

            V. Antanavičiaus asambliažams, ypač po 1990 m., būdinga socialinė kritika ir politinės užuominos. Tai iškreiptõs, fantasmagorinės socialistinės realybės vaizdiniai, turintys ir siurrealizmo, ir nuo aštuntojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje nelegaliai plitusio, sistemą demaskavusio "socarto" bruožų.