Liudomiras Slendzinskis meistriškai mokėjo sukeistinti pačius banaliausius motyvus. Neįprastas rakursas iš viršaus kartu tarsi ištempiant perspektyvą ir nutolinant vaizduojamą motyvą, formų sugeometrinimas, išgrynintos spalvos, ryškus dirbtinis apšvietimas. To užtenka, kad kukliai apstatytame kambaryje sėdinti anaiptol ne taisyklingų bruožų mergaitė, ant kelių laikanti atvožtą dėžutę su kvepalų buteliukais ir kitomis jos amžiaus paaugles dominančiomis moteriško tualeto smulkmenomis, iš XX a. trečiojo dešimtmečio vaiko virstų amžina bundančio moteriškumo alegorija. L. Slendzinskiui patiko stabilios vertybės. Jis nemėgo stichiškos, nesuvaldomos, nuolat besikeičiančios gamtos. Pasitikėjo logika, racionalumu, žavėjosi tikslumu ir švara. Jo įkvėpimo šaltinis buvo klasikinių epochų dailė. Kita vertus, jis nevengė vaizduoti savo epochos žmonių ir jų aplinkos, nors ir stengėsi šiuos atvaizdus sutaurinti. "Mergaitės su dėžute" atvaizde, be jau minėtų priemonių, pasitelktos nuorodos į meno pasaulį (laku ir variu žvilganti fortepijono koja, paveikslo kampas), paprastam kambariui geltonų lentų grindimis, pridengtomis dryžuotų skuduriniu takeliu, suteikiančios prabangos bruožų. Kaip konkretaus istoriškumo ženklus paveiksle suvokiame mergaitės aprangą (suknelė, kojinės), šukuoseną ir Vilnijos kraštui būdingą staltiesę, išmargintą ryškiais dvinyčio audimo raštais. Paveikslas yra puikus klasikos ir lokalius bruožus sujungusio stiliaus, įgijusio vilnietiškojo neoklasicizmo vardą, pavyzdys.