Kūrinio autorė meta iššūkį ideologinei sovietmečio herojų ikonografijai, su šmaikščia ironija atsigręžia į privatų, mažo, vidinių abejonių, įkyrių minčių, tartum nugara šliaužiančių gyvūnų (ar tik ne žiurkių!?) neraminamą žmogų. Prieš mus - ne konkretus asmuo, o apibendrintas galbūt greta esančiojo atvaizdas. Ar pastebėjote, kaip dažnai figūras lipdantys, paišantys, raižantys menininkai atkuria į save ar artimą asmenį panašų prototipą?

Apibendrinta, stilizuota formos traktuotė išduoda postmodernistinį susidomėjimą senųjų civilizacijų (šumerų, etruskų, majų) palikimu.

Sunku patikėti, bet anuomet iš patvarios medžiagos (bronzos) lieti tik valstybiniai, dažnai ideologiniai užsakymai. Tačiau ši statula - išimtis, patvirtinanti alternatyvaus sprendimo galimybę. Mat tai autorinis liejinys. Jis atliktas naudojant senąją ištirpusio vaško techniką. Tiksliau - tai tais pačiais metais (1982) anuomet laisva menine raiška garsėjusiame "Smiltynės granito simpoziume" įgyvendintos, o šiandien Klaipėdos Martyno Mažvydo skulptūrų parke stovinčios granito skulptūros eskizas.