Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Juozas Zikaras buvo ištikimas profesorių diegtam požiūriui į meną. Jis nuoširdžiai žavėjosi klasikos pavyzdžiais, stengėsi jais sekti savo kūryboje, dailininko meistriškumą matavo gebėjimu įtaigiai perteikti natūros formas ir įspūdžius. Amžininkų mėginimai įdiegti vakarietiško modernizmo naujoves Lietuvoje jį nustebino ir suglumino. 1928 m. suglumimą pakeitė smalsumas ir J. Zikaras sudabartinęs vieną pagrindinių Vakarų civilizacijos meno motyvų nulipdė "Modernią madoną".

Dailininkas puikiai perteikė trečiojo dešimtmečio madingos moters įvaizdį: trumpai kirpti plaukai, suknelė pažemintu liemeniu, šilkinės kojinės, lengvi bateliai paaukštinta pakulne ir ilgas karolių vėrinys, kuriuo žaidžia ant motinos kelių gulintis kūdikis. J. Zikaro kūrinys sukėlė nemenką atgarsį, sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Neigiamos nuomonės dailininkui, matyt, paliko gilesnį įspūdį, nes vėliau jis grįžo prie ankstesnių meninių principų.

Art decodvasioje madonos atvaizdą interpetavo ir kiti Lietuvos dailininkai, tiksliau dailininkės: Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, Sofija Pacevičienė. Jų kūriniai buvo priimti labai palankiai. Tačiau jos nebuvo tokios garsios kaip J. Zikaras, be to, tai įvyko jau kiek vėliau - ketvirtajame dešimtmetyje.