1993 m. baigusi tapybos studijas Eglė Rakauskaitė aktyviai įsijungė į šiuolaikinio meno gyvenimą, o jos nauji kūriniai: konceptualūs objektai, performansai, instaliacijos, videofilmai, fotografijos, nuo pat pradžių sudomino Lietuvos ir tarptautinių parodų kuratorius bei kritikus. 1999 m. ji reprezentavo Lietuvą pirmą sykį šalies istorijoje įrengtame paviljone tarptautinėje Venecijos bienalėje.
Analizuodama kultūros, visuomenės gyvenimo normas, stereotipus, menininkė praturtino jų apmąstymą moteriškos pasaulėvokos aspektais. E. Rakauskaitės kūriniuose ypač svarbus naudojamų medžiagų poveikis - jos žadina neįprastus, gluminančius pojūčius, ir ne tik estetinius, bet ir juslinius.
Šiame videofilme matome moters kūną, panirusį skystuose taukuose. Filmuota trimis vaizdo kameromis, atskirai vaizduojant galvą, torsą ir kojas. Visuma atsiveria trijuose ekranuose, sinchroniškai transliuojančiuose visas filmo dalis. Vaizde nesunku atpažinti dar Renesanso dailėje įsitvirtinusią gulinčios moters figūros ikonografiją - gražų, harmoningą, gyvenimo vitališkumą įkūnijantį nuogą kūną. Idilišką vaizdą tik šiek tiek trikdo dokumentiškas filmo natūralumas - lėtai sujuda ranka, koja, kilsteli galva. Be abejo, kūną gaubiantys taukai žeidžia žiūrovo pojūčius. Susižavėjimą lydi aštrus ir ne visuomet malonus, kasdienybėje dažniausiai atstumiamas, slepiamas kūniškumo jausmas. Įspūdį sustiprina ir besikeičianti filmo spalvų skalė: šilti skysti geltoni taukai virsta tiršta (moterį įkalinančia) balzgana mase. Taip sukuriama abejonė nuogo moters kūno atvaizdo nekaltumu.