Miesto peizažai tapo viena ryškiausių su Paryžiaus mokyklos (École de Paris) aplinka siejamo Arbit Blato kūrybos sričių. Paryžiaus vaizduose ilgainiui atsiskleidė brandi dailininko maniera, pasižyminti formos išbaigtumu, emocine įtaiga, subtilia spalvine derme.
Vienas ankstyvųjų dailininko peizažų perteikia apniukusio Paryžiaus kampelį. Ši iki Antrojo pasaulinio karo sukurta drobė atlikta laisva ekspresyvia maniera. Du trečdalius paveikslo kompozicijos užima tankiai susispietę, greta gatvės stovintys įvairaus dydžio bei aukščio namai. Tolimajame plane iškyla švytintis Eifelio bokšto siluetas. Tapoma plačiais, tirštais potėpiais, įvedama nelauktai grafiška faktūra - teptuko koto palikti brėžiai pastoziškame, mastichinu užteptame dažo sluoksnyje. Puikiai sustyguotas paveikslo koloritas savo trapumu artimas monochromiškam. Jame dominuoja pilki bei alyvuogių atspalvio pustoniai, perteikiantys subtilią šviesą, padūmavusio, sidabrinėse miglose skendinčio miesto efektus.
Akivaizdu, kad Europos menų sostinėje jaunasis tapytojas bus patyręs stiprią XX a. prancūzų koloristinės mokyklos įtaką. 1926 m. į Paryžių iš Kauno mokytis atvykęs Arbit Blatas žavėjosi postimpresionisto Kamilio Pisarò (Camille Pissarro) drobėse surasta šviesos bei oro perspektyva, "Nabi" grupuotės menininkų Pjero Bonaro (Pierre Bonnard) bei Eduaro Viujaro (Jean-Édouard Vuillard) spalvine harmonija, ritminiu išraiškingumu.
