Dailininko ekspresionisto Antano Samuolio "Baltoji obelis" - paveikslas, lietuvių meno istorijoje užimantis išskirtinę vietą: kūrinys iki šiol laikomas vienu ryškiausių lietuviškų peizažų. Drobė, 1932 m. eksponuota pirmojoje dailininkų grupės "Ars" parodoje, atskleidė jauno, bet anksti kūrybinę brandą pasiekusio dailininko talentą.

Obelis - svarbiausias kūrinio objektas, išsiskiriantis savo vieta kompozicijos centre, šviesesniu koloritu. Visi kiti - prie statinės pasilenkusi moteris, šuo, pastatų fragmentai - yra antraeiliai ir kompozicijos, ir turinio atžvilgiu. Baltintas medžio kamienas - tai kompozicinės sąrangos ašis. Jo išraiškingai laužytai formai paklūsta kiti paveikslo elementai, kamieno išlinkimą atkartoja moters nugaros, obels lapijos, žemės reljefo linkiai. Tvirtai ir racionaliai suręstą kūrinio kompoziciją atsveria spontaniška ir ekspresyvi tapysena, dinamiški platūs sodrių spalvų potėpiai, apibendrinta, primityvistiška, liaudies menui artima formų plastika.

Paveiksle atsiskleidžia nepagražinta priemiesčio kasdienybė. Tačiau vaizduojama skurdi buitis savitai poetiška, juntamos vienišumo, melancholijos nuotaikos. Šis gamtovaizdis yra autentiškas - nutapyta Kaune, A. Samuolio namų sode, augusi obelis. Todėl peizažas pasipildo autobiografiškumu, užuominomis apie nelengvą vargingo ir silpnos sveikatos menininko gyvenimo istoriją.