Paveikslas "Per kiaurą naktį" - ankstyvojo Antano Žmuidzinavičiaus kūrybos laikotarpio darbas, nutapytas tik dailininkui grįžus po studijų Paryžiuje ir apsigyvenus nedideliame namelyje Vilniuje, Antakalnio rajone.

Kūrinio kompozicija paprasta, net asketiška. Jos centre - stalas ir virš jo palinkęs rašantis vyras. Blausiai šviečianti naktinė lempelė atsispindi lange, už kurio matyti brėkštantis dangus. Ant stalo keletas knygų, pernakt prirašyti popieriaus lakštai, rašalinė. Paveikslas nutapytas A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdinga realistine maniera, šiltomis žemės spalvomis. Drobės herojus - tuomet dar visai jaunas rašytojas, visuomenės veikėjas Konstantinas Jasiukaitis, kurį laiką gyvenęs kartu su dailininku ir jam pozavęs.

Paveikslas buvo eksponuotas Pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 m., kur įtaigus, romantizuotas kūrėjo portretas iškart sulaukė išskirtinio publikos dėmesio. Štai rašytoja Žemaitė, aplankiusi ekspoziciją ir aprašiusi savo įspūdžius, ją sukrėtusį paveikslą interpretavo kaip su priespauda kovojančios Lietuvos inteligentijos simbolį. Taigi reali buitinė scena amžininkų buvo pakylėta iki jaudinančios metaforos, XIX a. pabaigos tautinio atgimimo, lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpio alegorijos.

A. Žmuidzinavičiaus drobė "Per kiaurą naktį" yra neabejotinai vienas svarbiausių XX a. pradžios lietuvių dailės kūrinių, peržengęs meninio vaizdo ribas ir tapęs visos epochos simboliu.