"Autoportretas su moliūgu" pristato A. Švėgždos kūrybai būdingą atidžią aplinkos, visų jos fizinių dėmenų stebėseną. Kito tokio fotorealistiškai tikslaus žvilgsnio į tikrovę aštuntojo dešimtmečio Lietuvos dailėje nebuvo. Pabrėžtinas dėmesys tikrovei pasireiškė dailininkui tapant bei piešiant pavienius daiktus ir racionaliai sukomponuotus natiurmortus.
Šiame paveiksle tapytojas atvaizduoja save, tarsi matomą pro stiklo plokštumą, o į daiktus žvelgia iš skirtingų taškų, pasitelkdamas ir jų atspindžius. Kompozicija nutapyta plonu dažų sluoksniu, smulkiais potėpiais, išryškinančiais skirtingus paviršius ir faktūras. Taip atskleidžiamas daiktų medžiagiškumas ir išryškinamas šviesos, o ne tapybai labiau būdingas spalvos vaidmuo, konstruojant daikto atvaizdą.
Nors atidus, tarsi paties Vermėjerio, gilinimasis į daiktų ir fizinių struktūrų esmę į antrą planą pastūmėja pačią menininko figūrą, tiesus menininko žvilgsnis išlieka centrine autoportreto ir jo elementų kompozicijos ašimi. Dailininkas žvelgia ne tik į tapomus daiktus, bet ir šiapus paveikslo, į mus, tarsi klausdamas - kur yra tikrovė, ar iš tiesų galima ją pavaizduoti?
