Šarūną Sauką drąsiai galima vadinti kartos, kuri į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo devintajame dešimtmetyje, lyderiu. Nuo studijų metų puoselėjamas originalus siurrealistinis braižas išskyrė jį iš ekspresionistinės vietinės tapybos mokyklos ir tapo plačiai pripažintas. Š. Saukos pamėgtos temos - suasmenintos pragaro ar skaistyklos vizijos - iki kraštutinumo išvystė sovietinio "sąstingio" laikotarpiu Lietuvos dailėje išryškėjusią tendenciją kurti uždarą individualų mitinį pasaulį.

Paveikslą Š. Sauka kuria, jungdamas vieną simbolinį pavidalą prie kito, kol drobė sklidinai prisipildo. Simbolius dailininkas skolinasi iš biblinių istorijų ir senosios dailės, juos keičia arba išranda savus. Simbolinių vaizdinių grupės formuoja sudėtingus siužetus, bylojančius apie nuodėmę ir apsivalymą, kuriuos dailininko pastūmėti žiūrovai turi apmąstyti ir interpretuoti patys. Paveiksle "Užutekis II" vaizduojamas auksinis stabas ir jį garbinančios figūros skatina mintis apie moralinių vertybių krizę. Stabas rymo ant postamento, įkurdinto nuodėmes nuplaunančio vandens upėje. Šia upe slenksčiais žemyn, siekdamos apsivalyti, plaukia nei gyvos, nei mirę figūros, kurių veidams, kaip dažname paveiksle, Š. Sauka panaudojo savo autoportretą. Kompozicijos centre - patį stabą ir gyvenimo sužalotus bei pasmerktus žmones tyru žvilgsniu stebinti mergaitė - taip pat dažna Š. Saukos paveikslų dalyvė, galbūt nekalto gyvenimo simbolis. Kairiajame viršutiniame paveikslo kampe švyti melsva dieviška šviesa, suteikianti išganymo viltį. Grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties kaminystė, jų apsikeitimas - būdingi siurrealistinės Š. Saukos tapybos bruožai.