Artūro Railos meno projekto "Žemės galia" dalis - žemėlapis, kuriame atpažįstamą Vilniaus kartografiją dengia neįprastai vietą apibrėžiantis kontrastingų taškų tinklas. Menininko kvietimu žemėlapį sudarė žemės energetinius laukus senovinėmis virgulėmis matuojantys specialistai. Panašus į šį tradicinio ir alternatyvaus mąstymo susidūrimas - jų sampyna ir konfliktas - yra ryškiausias posovietinio 10 dešimtmečio Lietuvos meninio gyvenimo bruožas.

Vėlyvuoju sovietmečiu rutuliojęsi Lietuvos dailės eksperimentai, valstybės ir visuomenės atgimimo įkvėptos naujos vietinio avangardo apraiškos, laipsniškas tarptautinio šiuolaikinio meno (nuo su tėvynainio Jurgio Mačiūno vardu siejamo Fluxus iki XX a. pabaigai aktualios meno kalbos) pažinimas, taip pat uždaroje sovietinėje meno aplinkoje susiformavusi ir įsitvirtinusi nacionalinė moderniosios dailės kryptis 9-10 dešimtmečių sandūroje įsisuko į audringą sūkurį, kurio varomosiomis jėgomis tapo įvairių kartų Lietuvos ir egzilio menininkai bei skirtingas vertybes propagavusios institucijos: tradicinio meno sparną palaikiusi Lietuvos dailininkų sąjunga, savarankiško dalyvavimo meno gyvenime siekusios įsikūrusios naujos dailininkų grupės, pirmosios privačios dailės galerijos ir šiuolaikinio meno kryptį skatinę valstybinis Šiuolaikinio meno centras, tarptautinio fondo programa Soroso šiuolaikinio meno centras bei menininkų savivaldos erdvė "Jutempus".

Meno praktikoje ir viešose diskusijose buvo aštriai ginčijamasi dėl seno ir naujo meno perspektyvų, modernizmo ir postmodernizmo verčių, lokalumo ir globalumo koordinačių, estetikos ir konceptualumo prioritetų. XX a. paskutinįjį dešimtmetį Lietuvos vizualiajame mene paraleliai plėtojosi vėlyvojo modernizmo eksperimentai - dailės ir fotografijos kalbos naujovių paieškos - ir modernistinį kanoną kvestionuojanti, jį nuo postamento verčianti kritiška šiuolaikinio meno kryptis. Palaipsniui vis labiau skyrėsi šias dvi prieigas puoselėjusių menininkų žvilgsnis į šiuolaikinį žmogų supančias viešą ir privačią erdves, ten vykstančius ir siekiamus pokyčius, taip pat į tradicinių ir naujų dailės rūšių (tapybos, skulptūros, grafikos, fotografijos, objektų, instaliacijų, videomeno) hierarchiją bei jų gebėjimą kelti nūdienai aktualius klausimus.

Subjektyvų aplinkos stebėjimą (Vytautas Balčytis, Audrius Puipa, Remigijus Pačėsa ir kt.) keitė stiprėjanti kritinė pozicija (Mindaugas Navakas, Arturas Valiauga, Gintaras Zinkevičius ir kt.), tapybos ir skulptūros grynosios raiškos puoselėjimą (Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vytautas Šerys, Mindaugas Šnipas ir kt.) atakavo postmoderni konceptuali kūryba (Mikalojus Šalkauskas, Jonas Gasiūnas, Žilvinas Kempinas, Darius Žiūra, Deimantas Narkevičius, Gediminas Urbonas ir kt.). Moters atvaizdo ir identiteto temą kartu su dar 9 dešimtmetyje ją iškėlusia Violeta Bubelyte aktyviai plėtojo naujos kartos menininkės - Eglė Rakauskaitė, Jurga Barilaitė, Karla Gruodis ir kt., inicijuodamos ir feministinę diskusiją. Tradicijos kaip nacionalinės kultūros tęstinumą užtikrinančios simbolinės vertybės samprata (Arvydas Každailis) susidūrė su jos raiškos šiuolaikinėje globalioje kasdienybėje paradoksais (Artūras Raila, Donatas Jankauskas, Mindaugas Navakas, Žilvinas Landzbergas ir kt.).