Didžiojoje Britanijoje gyvenanti menininkė Indrė Šerpytytė pastebėjo, kad Lietuvoje nyksta partizaninio karo prieš sovietų okupaciją atminties vietos. Miesteliuose ji surado namus, kuriuos represinės organizacijos - NKVD, MVD, MGB ir KGB - buvo nusavinusios iš gyventojų, kad vietoje galėtų kalinti, tardyti ir kankinti įtariamuosius. Numalšinus pasipriešinimą, tuose pastatuose įsikūrė bibliotekos, mokyklos, slaugos namai, apsigyveno žmonės, tad kasdienybė pamažu paslėpė praeities traumos ženklus. Menininkės užsakymu išdrožti namai tampa nejaukiais suvenyrais, kuriuose supakuotas to laikotarpio siaubas, išdavystės ir netektys.

5-ąjį dešimtmetį ir 6-ojo pradžią atsimename kaip perversmų laiką: okupuojama Lietuvos valstybė, informaciją pakeičia propaganda, sovietams nepalankūs asmenys įkalinami, ištremiami ar sušaudomi, į Lietuvos teritoriją įžengia nacistinės Vokietijos kariuomenė, prijaučiantieji sovietams pasitraukia į Rusiją, randami jų palikti masinių žudynių kapai, laikraščius užpildo nacių propaganda, piliečiai verbuojami dirbti Reichui, prasideda Holokaustas, sovietų kariuomenė išveja nacius ir pasilieka, jiems pasipriešina į miškus pasitraukę partizanai, daugybė lietuvių emigruoja, vėl areštai, kankinimai, kalėjimai, egzekucijos, tremtys. Tapytojai, grafikai, skulptoriai, fotografai buvo priversti įvaizdinti ir vienos, ir kitos sistemos propagandos "tiesas" - paveikslais, paminklais, karikatūromis, fotoreportažais.

Tačiau jie įamžino ir istorinius įvykius. Judelis Kacenbergas, Chanonas Levinas, Michailas Rebis fotografavo 16-osios "lietuviškosios" divizijos kelią, Povilas Karpavičius sekė paskui besitraukiančią nacių kariuomenę, fiksuodamas jos paliktus griuvėsius. Grafikas Stepas Žukas piešė į Rusiją pasitraukusių intelektualų buitį ir kūrė nacių žiaurumus pliekiančias karikatūras. Tapytojams prireikė daugiau laiko. Per karą jie vaizdavo taikią kasdienybę, jam pasibaigus tarpukario stiliumi iliustravo lietuvių literatūros klasikų knygas. Tik praėjus daugiau nei dešimtmečiui Irena Trečiokaitė-Žebenkienė nutapė pirmąjį įvykį, kuriuo būdavo pradedami pasakojimai apie karą - pionierių stovyklos bombardavimą Palangoje. Marija Račkauskaitė-Cvirkienė ir Neemija Arbitblatas vaizdavo dramatiškus sušaudymo momentus. Gerokai vėliau Igoriui Piekurui karas jau bus tik sustingusių prisiminimų kadrai.

Tačiau oficialusis menas nelietė "socializmo pergalės" pasakojimui nepatogių temų - Holokausto, emigracijos, tremties, partizanų pasipriešinimo, teroro. Jos reflektuojamos tik prasidėjus Lietuvos laisvėjimo procesams. Kęstutis Grigaliūnas sukūrė ciklą "Jurgeliškės", kuriame perdėm linksmos spalvos konfliktuoja su pasakojimu apie priverstinį tremtinių darbą, prievarta atneštą Stalino saulę. Fotografas Juozas Kazlauskas lydėjo ekspediciją, išsiruošusią į Sibirą ieškoti tremtinių palaikų, o Britanijoje gyvenanti Elena Gaputytė sukūrė memorialą Trofimovsko aukoms.

Po ideologijas, istorinius tarpsnius, valstybes ir etnines bendruomenes išsiskaidžiusios kūrinių temos žymi juos skiriančią tuštumą kaip praradimų metaforą.