Igorio Piekuro paveiksle "Astronomai" nutapyta virš Mėnulio patekančios Žemės fotografija. Šie kadrai pakeitė pasaulio matymą - jis iš tiesų tapo globalus, nepaisant matomų ir nematomų sienų. Šaltojo karo kosmoso lenktynės paveikė ne tik mokslo ir technologijų raidą, bet ir kultūros lauką - Juozas Mikėnas sukūrė skulptūrą "Pirmosios kregždės", simbolizuojančią žmogaus skrydį į kosmosą. Žmogus atsidūrė naujų modernizacijos projektų centre - "kaip tiltas tarp žemės ir saulės", įamžintas Eduardo Mieželaičio poemoje "Žmogus", kurią iliustravo grafikas Stasys Krasauskas. Paprastus, savo vertę jaučiančius žmones aukštino ir humanistinė lietuvių - Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko ir kt. - fotografija.

1956 m. sovietinėje imperijoje prasidėjęs atšilimas su modernizacijos vėliava paveikė ir Lietuvą. Statomos gamyklos ir elektrinės, miestuose dygsta tipiniai daugiabučiai, važiuoja troleibusai, pradedamos televizijos transliacijos. Menininkai fiksuoja urbanizacijos ir industrializacijos vaizdus pasitelkdami monumentalias formas ir plačius potėpius. Jonas Švažas, Aloyzas Stasiulevičius tapo tiltus, kranus, radarus, garvežius, buldozerius, kurių plastika artėja prie abstrakcijos. Marija Švažienė apibendrina modernistinę jauseną savo gobelenuose kaip muzikinius ritmus. Didmiesčio simfoniją šviesa užrašo išeivijos fotografas Algimantas Kezys ir skulptorė Elena Urbaitytė-Urbaitis.

Tačiau globali modernizacija ir trapus Žemės vaizdas iš kosmoso nepajėgia sustabdyti karų ir konfliktų - planetą dalija geležinė uždanga. Ji atskiria ir lietuvių menininkus - vieni kuria okupuotoje tėvynėje, kiti kaip karo pabėgėliai atsiduria Vakaruose. Tačiau ir vieni, ir kiti ieško naujų būdų artikuliuoti sudėtingą konfliktišką tikrovę. Ekspozicijoje esanti slankiojanti siena padeda palyginti Lietuvos ir išeivijos kūrėjų tematiką ir plastiką. Sofijos Veiverytės darbininkų paveikslai, Silvestro Džiaukšto nutapyti karo sudarkyti kūnai atskleidžia sovietinio laikotarpio ideologizuotą žiūrą, o kita vertus - skausmas, gedulas, mirtis yra žmogiškoji patirtis, aktuali abipus sienos. Kęstučio Zapkaus drobė "Dovana atsilikusioms tautoms" ir I. Piekuro "Protesto demonstracija" persmelkti antimilitaristinės nuotaikos, o Kazimieras Žoromskis ir Vincentas Gečas kritikuoja visuomenę naudodami meno istorijos citatas.

Šaltojo karo padalytą pasaulį ir susidvejinusią asmenybę ironiškai komentuoja Edmundo Zubavičiaus dokumentinis filmas apie civilinės gynybos pratybas - "Mums nebaisūs jokie priešai". Jame ir eksponuojamose fotografijose, parodoma, kaip dokumentinė žiūra pramuša kontroliuojamos tikrovės paviršių.

Laiptų konstrukcija leidžia paraleliai apmąstyti sudėtingą meno modernizacijos procesą ir jo kontekstus - nuo eksperimentinių, oficialaus meno paraštėse kurtų Kazimieros Zimblytės ir Juzefos Čeičytės darbų iki pašto meno ir cenzūros. Kartu tai skulptūrų ir paveikslų pokalbio vieta, kur mediniai ir bronziniai herojai atsiduria priešais portretų galeriją. Menininkų savistaba neatsiejama nuo žmogaus būties ir savo laiko apmąstymų. Vinco Kisarausko "Septyni su puse autoportreto" sujungia atvaizdo dauginimo technologiją ir egzistencinį nerimą totalitarinės sistemos akivaizdoje, kai žmogus tėra politinės prievartos mašinos sraigtelis. Daugiabriaunę rašytojo ir tapytojo asmenybę įkūnija Leonardo Gutausko autoportretas, simboliškai įvaizdinantis kūrėjo dualizmą. Portretų sieną užbaigia iš paveikslo ribų išeinanti Marija Magdalietė - Marijos Teresės Rožanskaitės asambliažas, atveriantis vidines kūrinio erdves. Skilę herojai priešinasi gniuždančiai ideologijai eksperimentuodami ir pasitelkdami Ezopo kalbą.
Meno modernizaciją Lietuvoje įkvėpė ne tik globalūs pokyčiai, bet ir nacionalinė tradicija, kurią tęsė Antanas Gudaitis ir Augustinas Savickas. Liaudies meno ir tarpukario dailės poveikis juntamas Valentino Antanavičiaus, Leopoldo Surgailio, Saulės Kisarauskienės tapyboje, Vlado Vildžiūno skulptūrose. Greta monumentalių skulptūrų ir drobių išryškėja ir modulinė Teodoro Kazimiero Valaičio plastika, ir Antano Mončio abstrahuotos medžio skulptūros.

Abstraktus Kazio Varnelio "Oktagonas" - taip pat inspiruotas liaudiškos ornamentikos. Šis paveikslas - tarsi modernizacijos raktas, sujungiantis skirtingus jos modusus. Jis apibendrina pasikeitusią laikmečio optiką, kurią ekspozicijos pradžioje atvėrė Rimtauto Vincento Gibavičiaus "Vaikystės prisiminimų" ciklas - reprodukavimo technologijų įkvėptas naujos žiūros į pasaulį kūrinys.