1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta užrašų knygelėje paliko paskutinius žodžius: "Dėl mano mirties kalta tik santvarka". Po trisdešimties metų jo žūties vietą paženklino Roberto Antinio jaunesniojo paminklas "Aukos laukas", tapęs paskutinių sovietmečio dešimtmečių ideologinio eižėjimo ir augančio laisvės troškimo simboliu.
Nuo 7-ojo dešimtmečio ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime įsigalėjusios brežnevinės stagnacijos fone meniniai procesai vis plėtė ironijos, Ezopo kalbos, grotesko žodyną, kritiškai vertinantį tarybiniais lozungais nusėtą, nuobodžią kasdienybę.

8-ojo dešimtmečio pradžioje išryškėjęs Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Jono Kuro, Algimanto Švėgždos ir Arvydo Šaltenio ketvertas deklaravo norą kurti kritiško, atviro realizmo meną be jokių tikrovės pagražinimų. Atšilimo kartos puoselėtas modernizmo dailės kanonas buvo išklibintas, įterpiant pokšto, ironijos, nerimtumo motyvų. Vadinamąją deromantizavimo tendenciją įtvirtinusių meninkų gretas netrukus papildė radikalesni kolegos: tapytojai Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius, Bronius Gražys, Raimundas Sližys, Romanas Vilkauskas, Šarūnas Sauka, grafikai Nijolė Valadkevičiūtė, Elvyra Kairiūkštytė, Mikalojus Povilas Vilutis ir kt. Dailėje atsirado naujų motyvų ir kūrybinių strategijų - kasdienybės demontažas ir prasmių karnavalizacija, simbolizuojanti pasipriešinimą sovietinės santvarkos absurdui.

Greta aktyvios kritikos vingiavo prasmės ilgesio, egzistencinio nuobodulio linija, ryškiausiai pastebima 9-ojo dešimtmečio fotografijoje. Vito Luckaus, Virgilijaus Šontos, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos ir kt. autorių darbuose - išrorinės ir vidinės krizės persmelktas, beišsisemiančioje sistemoje įkalintas žmogus, kurio vidinė rezistencija, o kartais - humoras tampa vienintele galima maišto forma. Egzistencinis nerimas ir vidinė graužatis bėga skulptorės Ksenijos Jaroševaitės vaizduojamos žmogystos nugara, skausmą perteikia Gedimino Karaliaus "Šaukšto" spygliai. Mąslumu dvelkia tapytojų Algimanto Švėgžos, Lino Leono Katino, Vyganto Paukštės, Algio Skačkausko, Audronės Petrašiūnaitės, Rūtos Viktorijos Katiliūtės ir kt. paveikslai.

Vidinis pasipriešinimas brendo kartu su didėjančia informacijos iš Vakarų įtaka, roko muzikos kultūra, samizdatine spauda, dalyvavimu neformaliuose sambūriuose, kurie darė įtaką ir meninių idėjų atsiradimui bei raiškai, formavo bendrą pasaulėžiūrą. Menininkų bendravimas atsispindi kolektyviniuose Antano Martinaičio, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Edmundo Saladžiaus piešiniuose, Lino Leono Katino drobėje, ant kurios - jo dirbtuvėse viešėjusių svečių parašai.
Algimanto Kunčiaus "Kino užrašuose" regima ištaigingų sąstingo simbolio - Leonido Brežnevo - laidotuvių ceremonija 1982 m., kontrastuojanti su džiugiu intelektualų sambūriu tapybos korifėjaus Antano Gudaičio bute, tarsi pranašauja santvarkos griūtį ir artėjantį naują etapą.