Šiame darbe Ž. Landzbergas pasitelkia paprasčiausias vizualines priemones - spalvą bei liniją - padalindamas vientisą erdvę į uždaras teritorijas su griežtomis ribomis. Žaliai raudona kiliminė danga, išdėstoma lyg sporto aikštelėje, taip paverčiant ją potencialia vieta veiksmui, ribojamam tam tikrų taisyklių. Įžengęs į šią erdvę žiūrovas automatiškai įtraukiamas į įsivaizduojamą veiksmą, kur kiekvienas nusprendžia, ar jis lieka "aikštelėje", ar pasitraukia į užribį. Taip autorius atskleidžia konvencinį kiekvienos socialinės struktūros pobūdį.
Instaliaciją sudaro pusė riedutininkų rampos, šviečianti iškabos raidė, sportinis suktukas ir lenktyninio automobilio detalė. Visi šie elementai, kažkada buvę funkcionuojančių daiktų dalimis, tampa nepaliaujamo kasdieninio vaizdų ir daiktų tranzito fragmentais. Hermafroditas (Hermio ir Afroditės sūnus, kurio grožio pavergta nimfa Salmakidė pavertė jį vyro ir moters hibridu) jungia greitį, judėjimą, grožį praradusius elementus į vieną prasminę visumą. Besaikio vartojimo paliktos "nuolaužos" neišnyksta, bet jungiasi į dinamišką (elementai gali būti lengvai keičiami vietomis ar papildomi naujais) ir nefunkcionalų darinį, taip įgaudamos meno dimensiją.
Išdidinti trys įvairiaspalviai prezervatyvai, pagaminti
iš poliuretano putos, panašiai kaip Claes Oldenburg'o
kasdieninio vartojimo objektai, tapę milžiniškomis skulptūromis,
praranda bet kokias sąsajas su pradine savo funkcija. Sintetinės jų
spalvos bei pilnavidurė forma sukuria tobulą prekinę išvaizdą, kuri
yra universali ir iš karto atpažįstama. Intymi priemonė
apsisaugojimui su visu savo fiziologiniu ir emociniu krūviu
"nukenksminama" iki viešai priimtino ir "patogaus"
objekto.
Dvi stambios imtynininkų figūros sceninės užuolaidos fone
sustingusios po ką tik įvykusio menamo susidūrimo. Viena figūra
guli pargriauta, tuo tarpu antroji vis dar įsitempusi žvelgia į
priešininką. Kaip ir tikrame amerikietiškų imtynių pasirodyme -
viskas tėra šou, spektaklis, su spalvingais kostiumais,
įvaizdžiais, atributais ir triukais. Tikrasis skausmas pritaikomas
"spektaklio visuomenės" skoniui ir suvokimui, tvirtas vyriškas
figūras paverčiant spalvotais ornamentais, pigiais išmargintais
manekenais.
Šis darbas gali funkcionuoti tiek autoriaus instaliacijose (pvz. "Sniego eksporte"), tiek grupinėse parodose (pvz. "Krentant į triušio olą" - NDG DIC rengta paroda Tartu ir Rygoje). Instaliuotas sienoje (ar kitoje plokštumoje), šis kūrinys sukuria iliuzinę erdvę, matomą tik iš dalies ir pranykstančią už kampo, iš kurio sklinda šviesa. Žvelgiant į šią erdvę susidaro įspūdis, jog žvelgiama tiesiai į kažkurią pasąmonės dalį, kuri iki galo negali būti pažinta. Atsisukus atgal į ekspoziciją, erdvė tarsi tampa vieta, kurioje išdėstyti objektai virsta tarpusavyje sąveikaujančiomis idėjomis.
Instaliacija apima keletą objektų, fragmentų iš įvairių istorijų: "Pigūs burtai", "Įkeistas laikas", "Naktinė pamaina", "Eglių takas", "jpg./Snow export", "DK (Diesel)", "Kaukolinis". Šioje instaliacijoje bene labiausiai išryškėja iliuzoriškumo ir medžiagiškumo reikšmė. Pigios ir nepatvarios medžiagos, iš kurių pagaminti objektai, net ir natūralaus dydžio keltuvas, išreiškia tiek minties eskiziškumą, kūrinių apmąstymo principą (iliuziškai tvirta išorė atvira rekonstrukcijai), tiek vartojimo kultūros savybes. Greta šios kultūros sovietmetį primenančios grindys (tos pačios, kaip ir "Sniego eksporte") bei senovinis keltuvas įgauna naujojo folkloro elementą, kuris atstovauja post-sovietinę (nebe lietuvišką) visuomenę. Šioje instaliacijoje autorius pasitelkia įvairius vaizdavimo žanrus: skylutėmis išmušta ir iš kitos pusės apšviesta siena balansuoja tarp peizažo ir natiurmorto, o jau minėtas keltuvas artimesnis portreto žanrui. Nedideliame ekranėlyje rodomas animacinis filmukas sapno logika konstruoja nuolat besitransformuojančius pasakojimus - ne linijinius, o paralelius. Šioje instaliacijoje nuolat išryškėja paralelios tikrovės su savo erdvėlaikiu. Žiūrovas iš septynių esamų elementų gali dėlioti savo suvokimo konstrukcijas.
Instaliaciją sudaro rudai ir baltai languotos "Grindys", padarytos iš presuoto kartono; du "Kelmai", vienas "Rąstas", pagaminti iš poliuretano putų; bei spalvoti vaškiniai pieštukai - "Vieną kartą".
Sovietiniu laikotarpiu itin paplitęs smulkių rudai-baltų
plytelių ornamentas, kuriuo išklotos visos instaliacijos grindys,
ekspoziciją transformuoja į situaciją su savo laiku ir erdve.
Vaškiniai pieštukai su dagčiu vietoj grafito situacijai, pavadintai
"Vieną kartą", suteikia pasakos dimensiją. Pieštuko formos
žvakės tartum sukuria kūrybinio ritualo metaforą, kurio metu
kuriami nefunkcionalūs produktai. "Sniego eksporte" gulintys
rąstai ir kelmai tarsi pirmapradės Pinochio formos, galimo produkto
potencialas. Žydra jų spalva ir lengvas poliuretano putų pagrindas
pabrėžia jų pigumą ir nepatvarumą tarsi šaipantis iš neva Rytams
būdingo produktų trapumo.
Taigi, Žilvinas Landzbergas tarsi sukuria naujojo homo
post-sovieticus-capitalisticus personažo pasaką, į kurią tiesiogiai
įtraukiami žiūrovai, nepaisant jų pasiryžimo ar nenoro
susitapatinti su šiuo nujaučiamu personažu.