Nuo 1990-ųjų Navakas kuria skulptūras iš standaus plieno, nužengusius nuo pjedestalo parodinius skulptūrinius objektus kabina ant sienų, laisvai eksponuoja erdvėje. 1994 m. menininko iniciatyva, bendradarbiaujant su "Meno lyga" ir  galerija "Jutempus", senųjų Geležinkeliečių rūmų fasade įkomponuotas "Kablys" tapo ikonografiniu permainų ženklu, reprodukuojamu tarptautiniuose leidiniuose, aptariančiuose pokyčius Rytų ir Vidurio Europoje. Tuo pat metu sukurtos "Trys didžiosios nesavarankiškos" siūlė interaktyvų dialogą su aplinka. Skirtingai komponuojami (atremiami į įvairių architektūrinių stilių pastatų fasadus, suneriami po du ar tris ir eksponuojami urbanistinėje, gamtinėje aplinkoje) segmentai kaskart kuria naujus aplinkos ir meno objektų sąveikų scenarijus.

Nuo 2000-ųjų autorius susidomi  plieninių stambių tūrių cisternų, statybose naudojamų šiukšlių konteinerių, statybinių sijų perkūrinėjimu į skulptūrinius objektus. Šiuo metu šie darbai eksponuojami viešai satelitinėje Savičiūnų gyvenvietėje, kur privatizuotose mechaninių dirbtuvių patalpose įsikūrė šiuolaikinių menininkų kolonija. Būtent iš greta buvusio bankrutavusio kolūkio administratorių Navakas perkūrimui ir perpirko dyzelinio kuro ir skystų azoto trąšų (amoniakinio vandenilio) saugojimui naudotas cisternas.

Nuo 1990-ųjų Navakas kuria skulptūras iš standaus plieno, nužengusius nuo pjedestalo parodinius skulptūrinius objektus kabina ant sienų, laisvai eksponuoja erdvėje. 1994 m. menininko iniciatyva, bendradarbiaujant su "Meno lyga" ir  galerija "Jutempus", senųjų Geležinkeliečių rūmų fasade įkomponuotas "Kablys" tapo ikonografiniu permainų ženklu, reprodukuojamu tarptautiniuose leidiniuose, aptariančiuose pokyčius Rytų ir Vidurio Europoje. Tuo pat metu sukurtos "Trys didžiosios nesavarankiškos" siūlė interaktyvų dialogą su aplinka. Skirtingai komponuojami (atremiami į įvairių architektūrinių stilių pastatų fasadus, suneriami po du ar tris ir eksponuojami urbanistinėje, gamtinėje aplinkoje) segmentai kaskart kuria naujus aplinkos ir meno objektų sąveikų scenarijus.

Nuo 2000-ųjų autorius susidomi  plieninių stambių tūrių cisternų, statybose naudojamų šiukšlių konteinerių, statybinių sijų perkūrinėjimu į skulptūrinius objektus. Šiuo metu šie darbai eksponuojami viešai satelitinėje Savičiūnų gyvenvietėje, kur privatizuotose mechaninių dirbtuvių patalpose įsikūrė šiuolaikinių menininkų kolonija. Būtent iš greta buvusio bankrutavusio kolūkio administratorių Navakas perkūrimui ir perpirko dyzelinio kuro ir skystų azoto trąšų (amoniakinio vandenilio) saugojimui naudotas cisternas.

Navakas kaskart plečia naudojamų medžiagų arsenalą. Taip ieškodamas naujų  plastinės raiškos galimybių, skulptūrinių objektų kūrimui pradeda naudoti skaidrų silikoną. Vėliau jį ima taikyti kaip standinančią, sutvirtinančią,konservuojančiątrapius objektus priemonę. 2003-2004 m. surengtose parodose autorius apjungia į instaliaciją perkurtų buitinių daiktų, skulptūrinėje kolonėlėje įkalintą autorinio garso takelio įrašą bei egzistencinį herbariumą - skaidriu silikonu impregnuotų neįtikėtino dydžio kybančių varnalėšų lapų kolekciją. Prasminiu požiūriu įvairiai interpretuotinos instaliacijos balansuoja tarp baugaus organinio nejaukumo ir siurrealistinės elegancijos (plačiau žr.:  Andriuškevičius A. Esu skulptūros istorija, in:Šiaurės Atėnai, 2003 04 19).  

Kuriant scenovaizdžius operoms  Pjeras Giuntas (1997) ir "Lokys" (1999) skulptorius susidomi skaidrių projekcijų vaizdų  taikymo instaliacijose galimybėmis, ilgainiui atranda videomeno formatą.  Pirmame Navako videodarbe "Popieriukai ir dangteliai" fragmentuoti, stop kadro principu skulptūriškai dokumentuoti objektai dar susišaukia su skaidrių projekcijose taikytais komponavimo principais.

Navakas kaskart plečia naudojamų medžiagų arsenalą. Taip ieškodamas naujų  plastinės raiškos galimybių, skulptūrinių objektų kūrimui pradeda naudoti skaidrų silikoną. Vėliau jį ima taikyti kaip standinančią, sutvirtinančią,konservuojančiątrapius objektus priemonę. 2003-2004 m. surengtose parodose autorius apjungia į instaliaciją perkurtų buitinių daiktų, skulptūrinėje kolonėlėje įkalintą autorinio garso takelio įrašą bei egzistencinį herbariumą - skaidriu silikonu impregnuotų neįtikėtino dydžio kybančių varnalėšų lapų kolekciją. Prasminiu požiūriu įvairiai interpretuotinos instaliacijos balansuoja tarp baugaus organinio nejaukumo ir siurrealistinės elegancijos (plačiau žr.:  Andriuškevičius A. Esu skulptūros istorija, in:Šiaurės Atėnai, 2003 04 19).  

Instaliacijos, sukurtos naudojant senus krovininių furgonų tentus, liudija nuoseklų Navako pomėgį ieškoti naujų perkurto objekto ir aplinkos jungčių. Patikusi autoriui dydžiu, lankstumu, tvirtumu medžiaga skulptūrinių perkūrinėjimų procese kelia universalius tranzito, migracijos, saugumo klausimus. 

Apsvarstydamas mūsų po-deficitinėje visuomenėje kylantį vartotojiškumo kultą, M. Navakas "kuria perdirbinius iš fajanso ir plastmasės. [...] tai nėra gryniready-madeobjektai ir pasirinkimas čia nėra svarbesnis už transformaciją. Tačiau šiuolaikinio meno kontekste tai ne mažiau revoliucinga. Kai visi kovoja su vartotojiškumo virusu, Navakas perka pigias kinų vazas ir jas "kopuliuoja", lipdo į vieną - suriša karščiui atspariomis vielomis, glazūruoja ir išdega. Standartinę prekę paverčia netipine ir nefunkcionalia. Ir dėlioja daiktų-kolonų natiurmortus. Arba konstruoja didingus portikus ir kolonas su vazomis, ant kurių viršaus užrašo rusišką keiksmažodį lotyniškomis raidėmis (plačiau žr.: Kreivytė L. Quo vadis? Mindaugo Navako "Girlianda" arba Viešumos "išdūrimas", in:7 meno dienos, 2005 02 11)

Navakas kaskart plečia naudojamų medžiagų arsenalą. Taip ieškodamas naujų  plastinės raiškos galimybių, skulptūrinių objektų kūrimui pradeda naudoti skaidrų silikoną. Vėliau jį ima taikyti kaip standinančią, sutvirtinančią,konservuojančiątrapius objektus priemonę. 2003-2004 m. surengtose parodose autorius apjungia į instaliaciją perkurtų buitinių daiktų, skulptūrinėje kolonėlėje įkalintą autorinio garso takelio įrašą bei egzistencinį herbariumą - skaidriu silikonu impregnuotų neįtikėtino dydžio kybančių varnalėšų lapų kolekciją. Prasminiu požiūriu įvairiai interpretuotinos instaliacijos balansuoja tarp baugaus organinio nejaukumo ir siurrealistinės elegancijos (plačiau žr.:  Andriuškevičius A. Esu skulptūros istorija, in:Šiaurės Atėnai, 2003 04 19).  

Instaliacijos, sukurtos naudojant senus krovininių furgonų tentus, liudija nuoseklų Navako pomėgį ieškoti naujų perkurto objekto ir aplinkos jungčių. Patikusi autoriui dydžiu, lankstumu, tvirtumu medžiaga skulptūrinių perkūrinėjimų procese kelia universalius tranzito, migracijos, saugumo klausimus.