Šviesdėžės „Aš menininkas" ir „Aš save myliu". ŠMC kavinė, 1996 m.
„Identifikacija. Tėvas ir sūnus", 2000 m.
„Identifikacija. Tėvas ir sūnus", 2000 m.
„Identifikacija. Tėvas ir sūnus", 2000 m.
„Identifikacija. Tėvas ir sūnus", 2000 m.
„Tarpusavy sumaišytos Lietuvos vėliavos spalvos". 2008 m. Drobė, akrilas, 50x70 cm.
„Spalvos", 2009m. Instaliacija, 7 tapybos darbai.
„Dievo nėra...", 2008m. Nerealizuota šviesos projekcija.
„Klajda", 2008m. Nerealizuota šviesos projekcija.
Bandant grupuoti Kosto Bogdano kūrybą pagal keliamus klausimus,
galima išskirti keletą teminių grupių.
Ką reiškia būti menininku?
1996 metais Šiuolaikinio meno centro kavinėje atsirado 2
šviesdėžės, kuriose juodame fone parašyta: "Aš menininkas" ir "Aš
save myliu".
1997 m. menininkas paštu išsiuntinėjo aktyviau veikiantiems meno
lauko dalyviams atviruką, kur parašyta: "Aš menininkas / I am an
artist". Menininkas, prisiimdamas savo statuso įteisinimo veiksmą,
kvestionuoja legitimavimo mechanizmus.
1999 metų projekte "Identifikacija", kuris vyko Vilniaus miesto
troleibusuose, Bogdanas, užuot kūręs atskirą kūrinį, pasirinko
verčiau naktimis rūpestingai plauti troleibusus. Tokiu būdu jis
kvestionuoja menininko darbo prasmingumą ir kelia klausimą apie šio
naudą visuomenėje. Tęsdamas menininko nuvertėjimo temą, Bogdanas
2007-aisiais metais sukuria memorialinę lentą "Negarsiam,
neįvertintam, užmirštam dailininkui", kuri įveda netikėtą vertės
aspektą konkurencijos problemai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke.
Kitas Bogdano kūrinys, siekiantis sutrikdyti meno lauko kaip
komercinio vieneto inerciją, yra meninis veiksmas "Įamžinimas"
(1998 m.), atliktas Bergeno miesto (Norvegija) dailės galerijoje.
Menininkas ant sienos surašo šios galerijos nuolatinių lankytojų
pavardes, paversdamas juos meno kūriniu. Atėję į parodą lankytojai
aptinka save. Tuo tarsi norima pasakyti, kad ne meno produktas yra
įvykis, o jų atėjimas ir patyrimo paieška yra menas.
Kone mito pobūdį įgavo beveik niekieno nematyta 2001-aisiais
metais įvykusi fotografijų paroda galerijoje "Arka" svetimu -
Anatolijaus Zapolskio - vardu. Nors pakvietimus į ją gavo tie patys
asmenys, kaip ir kitų parodų atvejais, nežinomo menininko parodą
netiksliais duomenimis aplankė vienas žiūrovas. Šis Bogdano meninis
tyrimas atskleidžia, kiek yra svarbus vardo žinomumas ir koks
tuščias galimybių lygiavos deklaravimas. Šiai potemei galima
priskirti ir 2009 metų instaliaciją "Daugeliui nesuprantamas ...",
kur išvardinta eilė žmonių, kam konceptualus kūrinys (paties
Bogdano, ar nebūtinai) yra nesuprantamas ("mano kaimynas", "mano
kirpėja", "Romualdas Budrys" (ilgametis Lietuvos dailės muziejaus
direktorius) ir kt.). Instaliacijoje yra ir tik "Linui Jablonskiui
suprantamas kūrinys", nes jis tai įtvirtino veiksmu - pakviesdamas
menininką dalyvauti parodoje.
Ką reiškia (ne)būti menininku šeimoje?
Nuo 1998 metų menininkas papildo instaliaciją naujomis
sufabrikuotomis savo vizitinėmis kortelėmis su įrašais profesijų,
kurių jis jau nebegali įgyti. Kortelės su individualiu dizainu yra
realiai egzistuojančių asmenų, tik jose pakeisti vardas ir pavardė.
Tokiu būdu - per neigimą - Konstantinas Bogdanas brėžia savo
tapatybės ribas ir specifiką.
Menininkas yra kilęs iš garsaus ir savo metu įtakingo menininko
šeimos, o jo sutuoktinė Eglė Ganda Bogdanienė yra taip pat gerai
žinoma, aktyvi menininkė. Tyrinėdamas, kaip tai veikia jo kaip
menininko suvokimą ir savivoką, Kostas Bogdanas 2000-aisiais metais
sukūrė keturis dvigubus portretus su tėvu, kur jie pakaitomis laiko
rankose skirtingus užrašus, nurodančius jų statusus ("Menininko
sūnus", "Menininko tėvas", "Menininkas" ir be užrašų). 2006-aisiais
metais sukurta analogiška nuotraukų serija su žmona.
Ką reiškia būti sistemos (tautinės, ES ar kt.)
dalimi?
2001-aisiais metais nufilmuotas Lietuvos himnas atliekamas
kurčiųjų gestų kalba, 2006-aisiais - Austrijos. Galima stebėti, kad
neva labai skirtingus identitetus turinčios tautos savo
išskirtinumą išreiškia labai panašiai - gestų panašumas akivaizdus.
Tautinio identiteto konstrukto netvarumas regimas ir 2006-ųjų metų
akcijoje "Pasroviui", kur tarptautinių dirbtuvių metu menininkas
pakeičia savo reprezentuojamą šalį į Didžiąją Britaniją ir vietoje
meno kūrinio sukūrimo, solidarizuodamasis su savo tautiečiais
Anglijoje, eina plauti indų į virtuvę. Ir tautinę tapatybę, ir
Lietuvos tapybos tradiciją komentuoja lakoniškas tapybos darbas
"Lietuvos vėliava" (2008 m.), kur trispalvės spalvos sumaišytos į
vieną ir su gauta murzina neapibūdinamų atspalvių spalva tolygiai
padengiamas drobės paviršius.
2009-ųjų metų instaliacijoje "Spalvos" menininkas, remdamasis ta
pačia logika, išplėtoja reprezentacinių spalvų difuzijos teikiamas
prasmes. Instaliacija, sudaryta iš septynių tapybos darbų,
kur tarpusavyje sumaišytos į Europos sąjungą tuo metu įtrauktų
šalių vėliavų spalvos 1957 m, 1973 m., 1981 m., 1986 m., 1995 m .,
2004 m. ir 2007 m.
Atspalvių kaita atkleidžia sąjungos sudėties kaitą bei reiškinio
sąlygiškumą. Šalia tapybos pateikiama ir kūrinio pagaminimo
instrukcija, o menininkas suteikia progą įsigyti "Spalvos"
autentiškumo sertifikatą bet kam to pageidaujančiam.
Ką reiškia būti sistemos (tautinės, ES ar kt.)
dalimi?
2001-aisiais metais nufilmuotas Lietuvos himnas atliekamas
kurčiųjų gestų kalba, 2006-aisiais - Austrijos. Galima stebėti, kad
neva labai skirtingus identitetus turinčios tautos savo
išskirtinumą išreiškia labai panašiai - gestų panašumas akivaizdus.
Tautinio identiteto konstrukto netvarumas regimas ir 2006-ųjų metų
akcijoje "Pasroviui", kur tarptautinių dirbtuvių metu menininkas
pakeičia savo reprezentuojamą šalį į Didžiąją Britaniją ir vietoje
meno kūrinio sukūrimo, solidarizuodamasis su savo tautiečiais
Anglijoje, eina plauti indų į virtuvę. Ir tautinę tapatybę, ir
Lietuvos tapybos tradiciją komentuoja lakoniškas tapybos darbas
"Lietuvos vėliava" (2008 m.), kur trispalvės spalvos sumaišytos į
vieną ir su gauta murzina neapibūdinamų atspalvių spalva tolygiai
padengiamas drobės paviršius.
2009-ųjų metų instaliacijoje "Spalvos" menininkas, remdamasis ta
pačia logika, išplėtoja reprezentacinių spalvų difuzijos teikiamas
prasmes. Instaliacija, sudaryta iš septynių tapybos darbų,
kur tarpusavyje sumaišytos į Europos sąjungą tuo metu įtrauktų
šalių vėliavų spalvos 1957 m, 1973 m., 1981 m., 1986 m., 1995 m .,
2004 m. ir 2007 m.
Atspalvių kaita atkleidžia sąjungos sudėties kaitą bei reiškinio
sąlygiškumą. Šalia tapybos pateikiama ir kūrinio pagaminimo
instrukcija, o menininkas suteikia progą įsigyti "Spalvos"
autentiškumo sertifikatą bet kam to pageidaujančiam.
Ką kalba bei įvardinimas reiškia apskritai?
Į šią sąlygišką kategoriją patenkantys projektai daugeliu atvejų
yra fiziškai neįgyvendinti dėl savo radikalumo bei ideologinio
nepatogumo. Tai projekcijos ant bažnyčios "Dievo nėra..." (2008
m.), "Klaijda" ant prieštaringai vertinamo istorijos propagavimo
projekto - atstatytų (gerai nežinant, kokie jie buvo) Valdovų rūmų
pastato (2008 m.).
---
Apibendrinant, Konstantinas Bogdanas (jaunesnysis) yra vienas iš
nuosekliausiai Lietuvoje tyrinėjančių tapatybės klausimus
menininkų. Iš dalies savo noru (nesisiūlydamas, o laukdamas
kvietimo) laikęsis nuošalėje nuo magistralinių šiuolaikinio meno
įvykių šalyje. Didžiąją dalį savo svarbiausių kūrinių sukūręs
užsienio rezidencijose, menininkų dirbtuvėse, projektuose, kurių
nemažai pats ir kuravo. Marginalumas jo kūryboje yra svarbus ir
kaip tyrimo objektas, ir kaip laikysena, ir kaip domėjimosi gairė
ieškant vertingo meno.
Ką kalba bei įvardinimas reiškia apskritai?
Į šią sąlygišką kategoriją patenkantys projektai daugeliu atvejų
yra fiziškai neįgyvendinti dėl savo radikalumo bei ideologinio
nepatogumo. Tai projekcijos ant bažnyčios "Dievo nėra..." (2008
m.), "Klaijda" ant prieštaringai vertinamo istorijos propagavimo
projekto - atstatytų (gerai nežinant, kokie jie buvo) Valdovų rūmų
pastato (2008 m.).
---
Apibendrinant, Konstantinas Bogdanas (jaunesnysis) yra vienas iš
nuosekliausiai Lietuvoje tyrinėjančių tapatybės klausimus
menininkų. Iš dalies savo noru (nesisiūlydamas, o laukdamas
kvietimo) laikęsis nuošalėje nuo magistralinių šiuolaikinio meno
įvykių šalyje. Didžiąją dalį savo svarbiausių kūrinių sukūręs
užsienio rezidencijose, menininkų dirbtuvėse, projektuose, kurių
nemažai pats ir kuravo. Marginalumas jo kūryboje yra svarbus ir
kaip tyrimo objektas, ir kaip laikysena, ir kaip domėjimosi gairė
ieškant vertingo meno.