Videodarbe "Asmens kodas" dokumentuojami Evaldo Janso apsilankymai biurokratinėse įstaigose siekiant gauti leidimą vaikui išvykti į užsienį, parašyti oficialų atsiprašymą dėl nusikaltimo, gaunant įspėjimą dėl "nederamo elgesio" esant lygtiniam teistumui. Filmuojama statiška kamera, užčiuopiančia fragmentiškus vaizdus ir fiksuojančia dialogus su įstaigų darbuotojais bei formalias procedūras.    
"Nors šio menininko asocialumas, viešai pripažįstamas video darbe "Asmens kodas", yra realus, neišvengiamas, todėl - visiškai organiškas, esminis kūrinio pranešimas yra kritiškas - ironiškas, nurodantis į biurokratijos absurdiškumą, požiūrį į asmenį, kaip į formalų skaičių rinkinį, užpildantį sistemą" (Renata Dubinskaitė "Evaldas Jansas - nekaltas video darbų herojus"). 

Videoperformanse "Prasmingumo antologija" autorius Evaldas Jansas nuolat kartoja vienintelį veiksmą: koją prisirišęs virve nuo sienos bėga per patalpą ir šiurkščiai griūna ant žemės. Veiksmui besikartojant, juntamas menininko nuovargis.
Evaldas Jansas videoperformansą grindžia post homo sovieticus realybei taikytinam posakiui: "Jeigu tau nesiseka nukristi tinkamai, bandyk dar kartą" (ang.: "If You don't Succeed to Fall Properly, Try Once Again!").

"Autoriaus filmavimo kaip "šaudymo" (angl. shooting) samprata perteikiama sąmoningai pasirenkant žmones, kurie nenori būti filmuojami. Menininkai Šiuolaikinio meno centro kavinėje, psichiatrinės ligoninės pacientai, policininkai ir kt. - kiekvienas iš jų jaučia tam tikrą fobiją filmavimo atžvilgiu. Videofilmas yra greitas nuomonių, kurios, tiesiogine prasme, provokuoja autoriaus lyginimą su prievartautoju, montažas. Kitas autoriaus žingsnis - kamera filmuoja, kaip jis pasiima tikrą ginklą". Renata Dubinskaitė 

Filmo pasakojimas pagrįstas menininko "asmenine istorija" (ji galėjo būti ir išgalvota), ir jo pamąstymu apie reklamos paveiktą visuomenę. Šiame videodarbe yra panaudota dokumentinės ir animacinės medžiagos, joje gausu komiškumo, ironijos, farso. Atvirai, tačiau ironiškai, autoriaus papasakota istorija primena reklamoje naudojamą įtaigumo strategiją. Visgi, čia esama kontrasto, kurį sukuria absurdiški vaizdai (reklamos strategijų apvertimas) ir visiškai panaikina įprasto pasitenkinimo patyrimą. Kyla klausimas: ar tai šiuolaikinis kapitalizmas juokiasi iš manęs, ar aš parodijuoju jį?

"Būti išstatytam" - tai groteskiška pseudodokumentinė fikcija, kurios pasakojimą jungia neurotiškas mikčiojančio balso herojaus pasakojimas. Vilniaus detaliojo plano svarstymas, pateikiamas kaip "kelionės" prisiminimas, siurrealistinės kompiuterinio montažo scenos, kuriose herojus nuogas skrenda virš Vilniaus ir krisdamas užmuša atsitiktinius pakelyje pasitaikiusius žmones, jo suėmimas ir "konceptualisto menininko" apklausa policijos nuovadoje, psichiatrinė ligoninė - visi šie nelinijinės istorijos epizodai primena fragmentišką sapno struktūrą, lydimą tragikomiškos nuotaikos ir autoironiško pastišo.