Instaliacija "Rožės naktis" buvo sukurta kaip drastiška atsvara tradicinei ekspresionistinei lietuvių tapybos mokyklai.
Iš Paryžiaus parsivežtus sentimentalius 20 a. pradžios atvirukus J. Barilatė perkuria į rausvus paveikslus, sukurdama kičinius, tačiau sakralius moterų portretus. Saldūs moterų atvaizdai atskirti nuo žiūrovų rožiniais stikliniais gaubtais, atkuriant vaikišką mergaičių žaidimą "sekretai". Rausvais aniliniais dažais nuspalvintas nedidelio baseino vanduo burbuliuoja - taip atskleidžiamas dekoratyvus, beprasmis energijos švaistymas kičinio grožio vardan. Apleistoje bažnyčioje gipsinėmis rožėmis dekoruoti paveikslai kalba apie pakitusį kultūros ir religijos santykį, saldūs moterų atvaizdai demaskuoja nenatūralų, įsivaizduojamą idealios moters modelį.
Instaliacija "Rožės naktis" buvo sukurta kaip drastiška atsvara tradicinei ekspresionistinei lietuvių tapybos mokyklai.
Iš Paryžiaus parsivežtus sentimentalius 20 a. pradžios atvirukus J. Barilatė perkuria į rausvus paveikslus, sukurdama kičinius, tačiau sakralius moterų portretus. Saldūs moterų atvaizdai atskirti nuo žiūrovų rožiniais stikliniais gaubtais, atkuriant vaikišką mergaičių žaidimą "sekretai". Rausvais aniliniais dažais nuspalvintas nedidelio baseino vanduo burbuliuoja - taip atskleidžiamas dekoratyvus, beprasmis energijos švaistymas kičinio grožio vardan. Apleistoje bažnyčioje gipsinėmis rožėmis dekoruoti paveikslai kalba apie pakitusį kultūros ir religijos santykį, saldūs moterų atvaizdai demaskuoja nenatūralų, įsivaizduojamą idealios moters modelį.
Ant drobėje raudonai ištapytos vaiko galvutės projektuojamas klykiančios menininkės vaizdas. Čia persipina tapybos ir videodarbo kūrimo procesas, motinos ir kūdikio bei kūrėjo ir žiūrovo santykio problemos. Interaktyvus kūrinys neleidžia žiūrovui likti pasyviu stebėtoju, nes menininkės klyksmas priverčia jaustis negailestingu vertintoju.
Bokso pirštinėmis J. Barilaitė baltais emulsiniais dažais drobėje daužydama nutapo kūdikio veidą. Pirmiausia, tai "Būtinoji gintis" prieš įsigalėjusią hierarchiją mene - tiek formos, tiek lyčių prasme. Autorė perfrazuoja ilgą tapybos istoriją, kurioje buvo tapoma teptukais, kitu teptuko galu, pirštais, lašinant dažus, šaudant ir t.t. Kūdikio galvos motyvas kartojasi ne viename menininkės darbe, kaip nuoroda į nesąmoningumą bei primestą moteriškumą.
Autorė tiesiogiai inscenizuoja gerai pažįstamą posakį "audra stiklinėje". Į pieno stiklinę projektuojamas desperatiškai besiblaškančios vandenyje menininkės vaizdas. Taip išreiškiami ne tik beprasmiai rutiniški bandymai išsilaikyti paviršiuje, bet ir įtraukiamas žiūrovas, kuriam tenka stebėti šias pastangas, neturint galimybių įsikišti.
Juodos spalvos aptemptais rūbais apsirengusi J. Barilaitė viliojančiai šoka priešais baltą automobilį. Lankstūs autorės judesiai didžiulį nejudrų automobilį paverčia absurdišku mechanizmu. Vidutinei šeimai skirto modelio automobilis ironiškai atskleidžia vyriškas vertybes - patikimumą bei ekonimškumą. Beprasmiai menininkės judesiai demaskuoja moteriškumo stereotipus - jausmingumą, švaistymą. Nejudanti transporto priemonė - galios simbolis - kontrastuoja su nuolat kintačiu kūnu, įkūnijančiu emocijas.
Piešiniuose vėl pasireiškia kinematografijos įtaka menininkės kūryboje. Fragmentiški, tačiau pasikartojantys kadrai, kilę tiek iš kultūros, tiek iš asmeninės patirties lauko, persipindami kuria naujus naratyvus. Visus juos jungia aerozoliniu dažu nubrėžta plonytė raudona linija - tarsi atsvara "plonytei mėlynai linijai", kurioje vyriško valdymo arogancija atsiveria visu savo absurdiškumu.
Ekrane autorės siluetas judėdamas sudaro įvairias figūras. Laikydama pirštus virš galvos, menininkė sukuria velniškų ragų vaizdinį. Judesius mėgina kontroliuoti isteriškas vyriškas balsas, tačiau šešėlis juda savo greičiu, susidvejindamas, išnykdamas ir vėl išnirdamas. Videodarbe atsiskledžia vyriško ir moteriško prado persipynimas viename kūne, kova ir kontrolė.
Instaliaciją sudaro trys videodarbai: "Mažasis Chose", "Kita istorija", "Mažasis Chose - dėžė". Bendra instaliacija pasakoja apie vidinį personažą "Chose", kuris kilo iš paauglystėje perskaitytos knygos apie Diego Velasquezą. Šis personažas yra "vyriškoji mūza", nuolat verčianti kurti, kurį autorė tarsi demaskavo, ištraukė į paviršių vaizdo kameros pagalba. Šioje instaliacijoje tapyba yra ilgesio objektas, kurio buvo atsisakyta anksčiau. Videodarbuose derinama senoji kinematografijos bei tapybos kalba. Videodarbe "Mažasis Chose" (10 min) ekrane matosi tik besisukantis dangus bei autorės kakta, tuo tarpu ausinėse šnibždama visa "Mažojo Chose" atsiradimo istorija. "Kitoje istorijoje" (3 min) kamera greitai artėja link menininkės, apsrengusios juodai bei dėvinčios juodą maskuojančią nusikaltėlio kaukę. Kamerai priartėjus iki akies vyzdžio, išvystamas taip pat apsirengęs nervingas "Mažasis Chose" - menininkės ir vidinio personažo susitapatinimas ir inversija. "Mažasis Chose - dėžė" (7 min) vaizdas projekuojamas į dėžę, kurioje "Mažasis Chose" atgaliniais judesiais "nuplauna" juodais dažais padengtą drobę - tai erdvės paruošimas kūrybai ir nuolatinis priekaištavimas.
"Ašaros" yra keturi trumpi filmukai, kuriuose pirmame plane iš
arti matomas verkiančios moters veidas (tai aš pati prieš kamerą).
Visi keturi filmai nufilmuoti Europos pakraščiuose. Šios ašaros
- krizės akivaizdoje. Tai gali būti kūrybinė krizė, nes
verkia keliaujanti menininkė; tai gali būti verksmas, kaip
stereotipinis moteriškas veiksmas - "ginklas"; tai gali būti ašaros
"dėl pasaulio, Europos" idėjų krizės akivaizdoje, nes verkiama
Europos paribiuose. Pats veiksmas - kraštutinė emocija. Verksmas
yra paradoksalus kaip apsivalymo procesas. Ašaros tuo pačiu yra ir
terapija bei stereotipinį moters įvaizdį atitinkantis
dalykas".
Jurga Barilaitė
---
"Ašaros", "Nieko", "Bedugnė arba jei Europa būtų stačiakampė",
"Kai žiūriu į bedugnę - bedugnė žiūri į mane" - darbai, kurti
dalyvaujant 7-ių lietuvių menininkų projekte "Europa/4taškai",
kurio metu buvo keliauta į labiausiai pietų, vakarų, rytų ir
šiaurės link nutolusius Europos geografinius taškus: Punta de
Tarifa (Ispanija), Cabo da Roca (Portugalija), Nordkapp
(Norvegija), Stambulas (Turkija).
Daugiau apie projektą: www.pointgallery.lt
"Filmukas sumontuotas iš keturių videojuostų, filmuotų Europos
pakraščiuose. Jame matomas verkiančios moters (mano pačios) veido
fragmentas, be perstojo srūvančios ašaros ir girdimi kartojami
žodžiai "nieko". Darbas gimė kaip apsivalymas kūrybinės krizės
akivaizdoje".
Jurga Bailaitė
---
"Ašaros", "Nieko", "Bedugnė arba jei Europa būtų stačiakampė",
"Kai žiūriu į bedugnę - bedugnė žiūri į mane" - darbai, kurti
dalyvaujant 7-ių lietuvių menininkų projekte "Europa/4taškai",
kurio metu buvo keliauta į labiausiai pietų, vakarų, rytų ir
šiaurės link nutolusius Europos geografinius taškus: Punta de
Tarifa (Ispanija), Cabo da Roca (Portugalija), Nordkapp
(Norvegija), Stambulas (Turkija).
Daugiau apie projektą: www.pointgallery.lt
"Piešiu veidus, išryškėjančius sienų apmušalų raštuose - tai
sovietinių laikų baltarusiški tapetai su realistiniu beržų šakelių
ir žirginėlių piešiniu, klaustrofobiško kambario fragmentas. Grubus
televizijos "namų vaizdelių" estetiką primenantis filmo montažas,
vaizdas ir garsas, nukeliantis į asmeninius vaikystės prisiminimus
- žvilgsniu sienų ornamentuose piešiamus paveikslus, -
tai noras atkartoti ir užfiksuoti pirminę kūrybinę žvilgsnio galią,
pamatyti "nematomą" - nesąmoningus, persekiojančius vaizdinius
(šiuo atveju - vaiko veidą). Šalia vaizdo projekcijos sienas dengia
iš realaus fragmento atkurti ir skaitmeniniu būdu atspausdinti
tapetai -pasikeitimų liudijimas".
Jurga Barilaitė
"Filmas apie menininko pareigą ir teisę, etinį apsisprendimą.
Mano šešiametė dukra mokosi skaityti. Ji rado juodą knygą. Manau,
kad ją sudomino peiliuko paveikslėlis ant viršelio ir tai, kad
knygelė plonytė - mažo formato.
Tekstas vietomis "žiaurus ir beprotiškas, bet idėjos pranašingos
ir reikšmingos", kaip skelbiama anotacijoje. Knyga - 1968 m.
Valerie Solanas (tai ji šovė į Andy Warholą) "Vyrų
išnaikinimo draugijos manifestas", lietuviškai pasirodęs 2005 m.
(iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis)".
Jurga Barilaitė
