Įsivaizduokime pasaulį tarsi raštą, susidedantį iš miestų lyg ornamentų tankio. Kiekvieną miestą - kaip ornamentą, sudarytą iš ritmiškai pasikartojančių architektūrinių figūrų. Architektūrinis objektas, kad ir be ornamentinės puošybos gausos, pats savaime yra vienas iš ornamento pavyzdžių. Besikartojantiems elementams tapus visuma, ritmu, mes regime bendrą darinį, vizualiąją melodiją, pagaliau - sprendimą, kurio detalių santykis bent akimirkai sustingsta laike. Svarbu tai, kad geometriniai ar figūriniai segmentai, sudarantys architektūrinį objektą, visada priklauso istorinei atminčiai, o kartu tarpsta dabartyje su galimybe vėl pasirodyti ateityje. Esame laisvi galvoti apie pasaulį, o šiuo atveju - meno pasaulį, kaip ornamentą ar nuolat besikuriančią ir kuriamą architektūrą. Jo segmentai yra atskiros istorijos ir formos, galiausiai sudarančios vieną bendrai priimtą (arba primestą) pasakojimą: čia svarbus cikliškumas ir vis naujus pavidalus įgyjantys pagrindinio pasakojimo veikėjo - autoriaus / menininko - sprendimai. Toks veikėjas, kultūros lauko dalyvis, yra bendro ornamento kūrėjas ir elementas.

ORNAMENTAS - tai pasakojimas apie meno istoriją ir menininkus. "Meno apie meną" arba "meno apie meno pasaulį" diskursas kaip niekad aktualus globalioje šiuolaikinio meno praktikoje. Stebint tokią tendenciją ir Lietuvos kontekste, penkiems jaunosios kartos lietuvių menininkams: Julijonui Urbonui, Gintarui Didžiapetriui, Arnui Anskaičiui, Marijai Olšauskaitei ir Mikui Žukauskui, meno laukas pasiūlytas kaip apmąstymo ir veikimo erdvė. Joje randasi jų pastebėjimai ir meninės intervencijos, susijusios su jų kūrybai ar mąstymui svarbiais menininkais, rašytojais, teoretikais, meno kūriniais ar pačiu kūrybiniu procesu. Meno pasaulis pasirodo kaip jaunųjų menininkų apmąstomas objektas, sykiu jie dalyvauja kito - dabartinio meno istorijos etapo, jos galimo centro bei pakraščių, kūrimo procese: jį pratęsia ir kuria galimybes naujiems naratyvams didžiojo pasakojimo skliaustuose.

Taip atveriamas menininkams svarbus ir įdomus meno (istorijos) laukas, su kuriuo susipažįstame stebėdami jų atliekamus meninius gestus. "Ornamento" žiūrovai kviečiami pokalbiui apie bendrai kuriamus meno kontekstus, naujus jų segmentų derinius ir interpretacijas.

ARNAS ANSKAITIS

Paprasti žodžiai

Spalio 20 d., šeštadienis, 16 val.
Vieta: NDG centrinis vestibiulis

Salomėja Nėris - ikoniškiausia XX a. lietuvių poetė. Atsakydama į sau užduotą klausimą "kaip aš kuriu eilėraščius?", ji rašo: "Kuo mažiau žodžių. Juo paprastesni žodžiai, juo vertingesnis poezijos kūrinys."

Paprasti žodžiai - tai kvietimas įsižiūrėti / įsiklausyti į Salomėjos Nėries žodyną, kaip autorinį žodžių rinkinį, kolekciją, archyvą, duomenų bazę ar muziejų. Ten galima rasti įsivaizduojamą balsą, kuris, tardamas žodžius, įspaudžia subjektyvumą.

Žodynas išbandomas šiandiena.
A. Anskaitis

Kuratorės: Dovilė Tumpytė, Gerda Paliušytė
Organizatorius Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija
Rėmėjas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija