Ferdinandas Ruščicas

Ferdinandas Ruščicas
Auksinis kambarys

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas (1870-1936) sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu "Auksinis kambarys" (1913), kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje "atkurti" simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai - nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.

Vilnius Ruščicui visada turėjo ypatingą reikšmę. Dailininkas miestą traktavo ir kaip istorinės praeities sergėtoją, ir kaip gyvą organizmą, kuris turi "plakančią širdį, sapnus ir realybę, vizijas ir tikrovę, atvaizdą ir pavidalą". Ruščicas įsikūrė Vilniuje 1908-ųjų pabaigoje ir nuolat čia gyveno iki 1934-ųjų, kai dėl ligos buvo priverstas pasitraukti į gimtąjį Bogdanovo dvarą (dabar Baltarusijos teritorija). Šis kūrybinis periodas, aprėpiantis paskutinius carinės valdžios metus Lietuvoje, Pirmąjį pasaulinį karą ir Lenkijos Respublikos viešpatavimą Vilniaus krašte, buvo paženklintas sudėtingų politinių įvykių, nuolatinių ginčų ir kovų dėl Vilniaus, taip pat radikaliai perkuriamos miesto tapatybės kolizijų. Vilnių dailininkas gerai pažinojo nuo vaikystės, o čia įsikūrė būdamas šlovės viršūnėje - po studijų Sankt Peterburge, gyvenimo Varšuvoje ir Krokuvoje, kur savo tapybos darbais ir veikla pelnė tarptautinį pripažinimą. Gyvendamas Vilniuje, Ruščicas nebetapė, o atsiskleidė kaip puikus grafikos dizaineris ir scenografijos žinovas, renginių organizatorius, Vilniaus genius loci (vietos dvasios) kūrėjas, įvairių kultūros draugijų dalyvis. 1919-aisiais, Vilniui tapus Lenkijos miestu ir vėl atidarius Vilniaus universitetą, pavadintą Stepono Batoro vardu, Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų dėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. Universitete iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo Senato narys, kūrė aukštosios mokyklos atributus.

Parodos kuratorė Algė Andriulytė
Parodos architektas Mindaugas Reklaitis

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija

Partneriai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto muziejus, Vilniaus dailės akademija

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai: "Exterus", Fundermax