"Muziejus" - tai naujas Dainiaus Liškevičiaus meninis projektas, atveriantis kūrybiškumo ir kūrybos sampratas platesnei diskusijai. Demokratiška diskusija, kaip atsvara diktatui ir konformizmui, yra viena esminių (kūrybinės) laisvės sąlygų.

Provokatyviai imituodamas muziejinės veiklos principus ir muziejaus teikiamą statusą, sugretindamas istorines Lietuvos asmenybes, liudijančias sovietinės okupacijos laikotarpio rezistencijos ir politinio protesto formas su (asmenine) menininko biografija ir kūrybine veikla, menininkas iškelia ir "įtvirtina" protesto, kaip kūrybinio akto, idėją.

Atsižvelgdamas į sovietinio laikotarpio rezistencijos ir dailės gyvenimo istoriją, Liškevičius siūlo sovietinio laikotarpio Lietuvos dailės istorijos diskursą išplėsti, įtraukiant į jį politinį protestą kaip meninę praktiką, pagrįsdamas tai Vakarų pasaulio meno raida, apie kurią Lietuvoje buvo beveik nežinoma. Politinis protestas šiame projekte traktuojamas kaip radikaliausia meninės raiškos priemonė, oponuojanti ideologiniam diktatui ir diskutuojanti su nonkonformistiniu tyliuoju modernizmu kaip nuosaikia pozicija. Antanas Kraujelis, Romas Kalanta, Bronius Maigis yra neabejotinai vieni iš dramatiškiausių ir ryškiausių septintojo-devintojo dešimtmečių sovietinio laikotarpio politinio protesto atstovų, palikę ženklų pėdsaką Lietuvos pilietinio pasipriešinimo okupacijai istorijoje. Antanas Kraujelis - pokario rezistentas, paskutinis Lietuvos partizanas. Nusišovė 1965 m. kovo 17 d., KGB agentams apsupus slaptavietę. Jo kova yra prilyginama pogrindinio meno (underground art) judėjimui. Romas Kalanta - Lietuvos disidentas. 1972 m. gegužės 14 d., protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje. Jo susideginimas yra sugretinamas su politinio performanso žanru. Bronius Maigis - 1985 m. birželio 15-ąją, masinio Lietuvių tautos naikinimo pradžios dieną, politiškai motyvuodamas, Ermitažo muziejuje suniokojo Rembrandto šedevrą "Danaja". Šis vandalizmo aktas Ermitaže tapatinamas su ne mažiau kontroversišku meno destrukcijos (art destruction) judėjimu.

"Muziejaus" istorija - tai hipertekstualus Liškevičiaus pasakojimas pirmuoju asmeniu, loginėmis, konceptualiomis ir formaliomis jungtimis sujungiantis ekspozicijoje pristatomas sovietinės okupacijos laikotarpio politinio protesto formas, joms atstovaujančius istorinius asmenis ir kultūrinius artefaktus su menininko biografijos fragmentais ir kūryba. Apeliuodamas į demokratinius konstruktyvaus sambūvio principus, autorius siekia paskatinti diskusijos, kuri galėtų būti impulsas kūrybos sampratos atvėrimui, atsiradimą.

Nors projektas "Muziejus" funkcionuoja kaip autonomiška ekspozicija, bet pasirinkta vieta - Nacionalinė dailės galerija - yra paženklinta išskirtinėmis sąšaukomis: projekto su galerijos funkcijomis ir su pastato istorija. Iki 1990 m. šiame pastate veikė Revoliucijos muziejus, dabar tai - XX a. Lietuvos dailės istoriją reprezentuojanti institucija.

Dainius Liškevičius (g. 1970), vienas aktyviausių "lūžio kartos" menininkų, XX a. dešimtajame dešimtmetyje ženkliai prisidėjo prie dailės raiškos atsinaujinimo Lietuvoje. Menininko sukurtos instaliacijos ir performansai yra įtraukti į naujausių laikų Lietuvos dailės istoriją.

Kuratorius Giedrius Gulbinas