Tadeuszas Kantoras (1915-1990) - lenkų tapytojas, piešėjas, scenografas, režisierius, eksperimentinio teatro kūrėjas ir teoretikas, hepeningų ir meninių manifestų autorius, Krokuvos (1967-1968) ir Hamburgo (1961) dailės akademijų profesorius, ženkliai prisidėjęs prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač Krokuvoje. Savo šalyje menininkas daugiausia bendradarbiavo su svarbiomis naują, avangardinį meną populiarinusiomis galerijomis - "Krzysztofory" Krokuvoje ir "Foksal" Varšuvoje. Čia jis rengė naujo meno parodas ir hepeningus.

Po tapybos ir scenografijos studijų Krokuvos dailės akademijoje (1934-1939) T. Kantoras įkūrė (ir įkvėpė) kelias menines grupes: Krokuvos Pogrindinį nepriklausomą teatrą (1942-1944), Jaunųjų dailininkų grupę (1943-1947), Menininkų klubą (1948-1949), 1957 m. atnaujino prieškarinės "Krokuvos grupės", maištavusios prieš tradicinį akademinį meną, veiklą.

Nuo 1955 m. T. Kantoras vadovavo savo įkurtam "Cricot 2" teatrui. Pradėjęs nuo "žaidimų su Witkaciu", kai statė spektaklius pagal šio žymaus lenkų dailininko ir dramaturgo kūrinius (nuo 1956 m.), vėliau ėmė režisuoti remdamasis autobiografiniais epizodais (nuo 1975 m.). Jis sukūrė įvairias teatro koncepcijas pagal savo spektaklių pobūdį, tokias kaip "beformis (informel) teatras", "nulinis teatras", "hepeningo teatras", "neįmanomas teatras" ir "mirties teatras". T. Kantoro teatrinė kūryba tampriai susijusi su jo daile. "Tai buvo meilės trikampis. Aš, tapyba ir teatras", - rašė menininkas. Dekoracijos, dailės objektai, scenografija spektakliuose atliko tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir aktoriai. Jie reiškė tiek pat, kiek ištariamas žodis. Nuo 1969 m. T. Kantoras su "Cricot 2" teatru daug gastroliavo po visą pasaulį. Šių kelionių metu jis susipažino su naujomis ir jo dailę įkvėpusiomis meno kryptimis - siurrealizmu, beforme (informel) daile ir konceptualiuoju menu.

Paroda "Tadeusz Kantor. Tapyba. Teatras" yra šio garsaus menininko itin turtingos kūrybinės veiklos fragmentas. Joje daugiausia rodoma 7-8-ojo deš. kūryba, leidžianti žiūrovui pažinti platų T. Kantoro kūrybos spektrą, ypač akcentuojant įvairių kūrybos periodų teatrinius objektus: scenografijos fragmentą iš spektaklio "Baliadina" (1943), "Rūbinę" iš spektaklio "Meilutės ir baidyklės" (1973) ir mokyklinius suolus su mokinių bei jų prižiūrėtojo manekenais iš kultinio T. Kantoro spektaklio "Mirusi klasė" (1975). Ekspozicijoje pirmą kartą publikai pristatomas rekonstruotas T. Kantoro kūrinys - spektaklio "Mažame dvarelyje" trečiojo pastatymo, sukurto 1969 m. filmui "Maišai, spinta ir skėtis", scenografija. Šis 1966 m. Vakarų Vokietijoje parodytas spektaklis (pakeistu pavadinimu "Spinta") žymi tarptautinio T. Kantoro pripažinimo pradžią.

Šalia scenografijos ekspozicijoje pateikiamas informatyvus T. Kantoro dailės palikimo pjūvis: menininko išrasti ambalažai, tapyba, piešiniai, lydimi dokumentinės medžiagos.

Kuratorius: Józef Chrobak(Krokuva)

Projekto partneris: Lenkijos institutas Vilniuje

Projekto rėmėjas: LR Kultūros rėmimo fondas

Paroda rengiama, bendradarbiaujant su Tadeuszo Kantoro kūrybos dokumentacijos centru "Cricoteka" Krokuvoje.